Darbas:
priežasčių:a) individo racionalumas yra ribotas ir jam turi įtaką organizacija;
b) sprendimas tenkina organizacijos poreikius, nes visi sprendimai yra hierarchizuoti, jie priklauso nuo anksčiau priimtų ir neleidžia bent kiek toliau pažvelgti į ateitį.
Politinis modelis organizaciją traktuoja kaip žaidėjų individų ar grupių visumą. Organizacija neturi aiškių tikslų. Jos tikslai yra svarstomi ir nustatomi atsižvelgiant į jėgų išsidėstymą. Jo nauda yra ta, kad leidžia suprasti, kaip atskirų individų ar grupių tikslai ir interesai gali paveikti geriausių organizacijai sprendimų priėmimą. Tokį modelį taikyti gana sudėtinga, nes reikia surinkti daug papildomos, kartais ir neoficialios, informacijos. (1. 89 psl., 90 psl.)
Kokybiniai sprendimo metodai:
• Proto šturmas – taikomas sprendžiant sudėtingas problemas, kai stinga informacijos.
• Velnio advokatas – apsaugo sprendėjų grupę nuo priešlaikinio konsensuso apibrėžiant problemą.
• Ekspertų metodas – taikomas mažai struktūrizuotoms problemoms spręsti, tai neįmanoma pritaikyti kiekybinių metodų.
• Delfų metodas – padeda rasti geriausią išeitį, įvertinus
• Scenarijų metodas – numatomi įvykiai, kurie gali įvykti tam tikru laikotarpiu tam tikru laikotarpiu tam tikromis ekonominėmis, socialinėmis, politinėmis, technologinėmis ir kt. sąlygomis.
• Nominalios grupės metodas – priimtinesnis nei proto šturmas, kai sprendėjai turi neįveikiamų prieštaravimų, būdinga ribota sprendėjų verbalinė komunikacija.
• Patyrimo metodas – tinkamas tipinėms užduotims, vadovaujantis geriausių praktikoje veiksmų ir procedūrų kūrybinių taikymu.(4. 91psl.)
Kolektyvinio problemos sprendimo priėmimo privalumai ir trūkumai:
Privalumai:
• Platesnis problemos matymas ir išsamesnė analizė;
• Daugiau žinių, faktų ir alternatyvų;
• Diskutuojant tikslinama problema ir sumažinamas netikrumas dėl galimų veikimo variantų;
• Padidina darbuotojų pasitenkinimą ir skatina jų aktyvumą įgyvendinant sprendimą. Trūkumai:
• Reikia daugiau laiko; kai sprendimas programuojamas, švaistomi ištekliai;
• Kompromisiniai sprendimai gali netenkinti nei vieno sprendėjo;
• Grupinis mąstymas: grupinės normos trukdo išsakyti požiūrių ir nuomonių skirtumus;
• Nėra atsakingo už sprendimą.
(4. 90 psl.)
Išvada: Sprendimų priėmimas yra sudėtingas procesas. Norint gauti gerus sprendimo priėmimo rezultatus, reikia pasirinkti tinkamus modelius ir vykdyti sprendimų priėmimui taikomus etapus. Sėkmingam darbui priimant sprendimus didelę reikšmę taip pat turi kiekybiniai ir kokybiniai metodai. Efektyviam sprendimui priimti būtinas profesionalus vadovavimas, metodologija, sprendimo priėmimo proceso struktūra, procedūros ir taisyklės.
Literatūros sąrašas
1. E. Bagdonas, L. Bagdonienė (2000) „Administravimo principai“
2. James A. F. Stoner, R. Edward Freeman , Daniel R. Gilbert, Jr. (1999) „Vadyba“
3. A. Seilius (2001) „Vadovavimas sprendimų priėmimo procesui“
4. L. Bagdonienė, E. Bagdonas, E. Kazlauskienė, J. Zemblytė (2004) „ Organizacijų vadyba“ mokomoji knyga
5. Puškorius, S. (2001) „Matematiniai metodai vad
Komentarai