Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

kapitalo veiksniu (kaip kapitalo savininko funkcija), didėja autonominė mokslo, informacijos, profesinio pasirengimo ir bendrojo išsilavinimo ūkinė reikšmė, o tai sąlygoja ,,žmogiškojo kapitalo” kategorijos atsiradimą ir jo vaidmens didėjimą.
Gamyba - tai ekonominių išteklių (gamybos veiksnių) naudojimas gaminant produktus ir teikiant paslaugas žmonių poreikiams tenkinti. Ekonomikos teorijos požiūriu visiškai nesvarbu, kokie tie poreikiai - maisto produktai, drabužiai, avalynė ar gyvenamasis būstas, poreikiai žinioms ar poilsiui bei laisvalaikiui - svarbu tik tai, kad jie žmogui reikalingi ir juos patenkinti būtina. Esminis gamybos bruožas yra jos technologija, t.y. būdai, kuriais sukuriami konkretūs produktai - prekės ir paslaugos. Technologija lemia gamybos proceso organizavimo būdus - tiek atskiro gamintojo, atskiros įmonės, tiek ir visos visuomenės mastu, o gamybos organizavimas sąlygoja ūkinius (ekonominius) žmonių

santykius, kuriuos konkrečiai išreiškia, ,,įformina” ekonomikos institutų ir nusistovėjusių veiklos formų visuma. Ši visuma kartu su ekonominiais santykiais sudaro visuomenės ekonominę (ūkio) sistemą. Žinomi trys istoriniai ekonominių ūkių sistemų tipai - natūrinis ūkis, centralizuotai valdomas ūkis ir rinkos ūkis. Joks iš jų niekad nepasireikšdavo grynu pavidalu, kiekvieno tipo atskiri elementai aptinkami ir prieš kelis tūkstančius metų, ir dabar.
Tačiau nagrinėjant ūkio sistemą, labai svarbu suprasti prekinės gamybos ir prekės atsiradimo sąlygas, jos ypatumus atskiruose visuomenės raidos etapuose. Juk tik prekinės gamybos pagrindu susiformavo šiuolaikinė rinkos sistema ir pinigai kaip ypatinga prekė. Šios pradinės pastabos leidžia mums pasitikslinti anksčiau pateiktus ekonomikos teorijos objekto apibrėžimų variantus. Ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonės ir visuomenė pasirenka vieną iš įvairių galimų ribotų gamybinių išteklių naudojimo variantų, siekdami gaminti įvairius einamajam ir būsimajam vartojimui reikalingus produktus ir paskirstyti juos tarp visuomenės narių ir jų grupių.
Esant ribotiems ištekliams, kiekvienas gamintojas (įmonininkas, įmonė, susivienijimas ir net valstybė su savo biudžeto lėšomis) yra priverstas rinktis, kaip jis naudos savo išteklius. Kiekvieną variantą galima įvertinti alternatyviniais kaštais.
Išteklių naudojimo alternatyvūs kaštai yra tas vertės dydis, kurį galima būtų sukurti naudojant išteklius kitu, negu pasirinktas, geriausiu būdu. Kitaip tariant, alternatyvūs kaštai apibūdina tą didžiausią vertę, kurios atsisakome naudodami išteklius pasirinktuoju būdu. Alternatyvūs kaštai sudaro prielaidas kiekvienam ūkio subjektui veikti pačiu