Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

apie save hierarchizuojame. Dalį Aš-Vaizdo žmogus įsisąmonina aiškiai ir tiksliai, dalį – miglotai, o dalis lieka neįsisąmoninta. Todėl Aš-Vaizdą galima įsivaizduoti kaip sudėtingą sistemą, kurios “viršūnė” – aiškiai įsisąmoninta dalis, “vidurys” ir “pagrindas” – visiškai neįsisąmoninta dalis. Pagrinde galima išskirti du sluoksnius: 1) latentinė pagrindo dalis – žinios, kuriomis žmogus gali disponuoti, bet jos nėra nuolat įsisąmoninamos; jas galime prisiminti, įsisąmoninti; 2) žinios ir išgyvenimai, kuriuos žmogus neigia ir išstumia už sąmonės ribų.

Įsisąmoninta “viršūnė”
vidurys
Pagrindas: latentinė ir išstumtoji dalys

Visos Aš-Vaizdo dalys yra glaudžiai susijusios ir nuolat sąveikauja tarpusavyje – įvairiose situacijose jos gali keistis tiek apimties, tiek turinio prasme. Aš-Vaizdo turinys didžiausią įtaką elgesiui turės tada, kai mes nukreipiame dėmesį į save. Taip yra

todėl, kad tada žmogus pradeda lyginti savo elgesį su vidiniais standartais ir ima daugiau ir dažniau jų laikytis. Įsisąmonintų ir neįsisąmonintų Aš-Vaizdo dalių tarpusavio sąveika gali sukelti ilgalaikes pasekmes. Kai kurių autorių manymu, nuo šių Aš-Vaizdo dalių darnos, t.y. potencialios galimybės pereiti iš vienos būsenos (įsisąmonintos) į kitą (neįsisąmonintą) priklauso visos asmenybės formavimosi harmonija.
Aš-Vaizdo vystymasis
Ankstyvojoje vaikystėje Aš-Vaizdas sutampa su kitų, reikšmingų žmonių, nuomone. Aš-Vaizdas – tai įvairių santykių su įvairiais mums reikšmingais žmonėmis rezultatas.
Freud: vaiko Aš-Vaizdas prilygsta jo idealiajam Aš. Aš-Vaizdas formuojasi ir yra įtvirtinamas bendravimo procese. Asmuo kuria savo paties vaizdą remdamasis kitų žmonių reakcijomis. H. Cooley (1902) šį reiškinį pavadino veidrodiniu Aš.
Visaapimantis Aš-Vaizdo vystymasis prasideda tik paauglystės metais. L. Božovič nustatė, kad būtent paauglystės periode asmuo labiau remiasi savo paties vertinimais, o ne aplinkinių reakcijomis į jį. Pagrindinė socialinė grupė, kurioje formuojasi Aš-Vaizdas – šeima. Didelę įtaką čia turi auklėjimo stilius. Jei auklėjimas – labai griežtas, vaikui keliami pernelyg dideli reikalavimai ir retai kada teparodomas pasitenkinimas jo elgesiu, vaiko asmenybėje gali kilti savęs žeminimo, atmetimo tendencijos. Kita vertus, kai tėvai itin žavisi vaiku (mažose šeimose), giria jį be saiko už jo tikrus ir tariamus pasiekimus, vaiko asmenybėje gali išsivystyti narcisistinės tendencijos. Abiem atvejais apsunkinamas žmogaus santykis su aplinka: pirmu atveju žmogus tampa lengvai pažeidžiamu ir pradeda šalintis kitų žmonių; antru atveju kiti žmonės gali būti atmetami dėl