Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

priklausomas, o visuomenė – nepriklausoma. Aristotelis žmogų vadino socialiniu gyvūnu: socialinis instinktas sudaro bet kokios visuomenės pagrindą. Helvecijus savo veikaluose “Apie protą”, “Apie žmogų” pabrėžė aplinkos vaidmenį asmenybės socializacijai, taip pat akcentavo ir sąmonės, potraukių, aistrų vaidmenį visuomenės vystymuisi. A. Comte laikomas pirmuoju mokslininku, ketinusiu išskirti atskirą socialinio mokslo sritį. 1854 m. išleistoje knygoje “Pozityviosios politikos sistemos” jis bando socialinei psichologijai pritaikyti terminą “pozityviosios moralės sistema”. 1908 m. Londone išėjo W. McDougall’o knyga “Įvadas į socialinę psichologiją” – čia pirmą kartą pavartojama ir aptariama sąvoka “SP”.Tais pačiais metais NewYork’e išėjo E. Ross knyga “SP”. Tai buvo grynai teorinio pobūdžio veikalai. Po I Pasaulinio karo pereinama prie eksperimentinių darbų: 1920 m. išleista W. Molde “Eksperimentinė

masių psichologija” – eksperimentais tiriama visuomenės ir grupės įtaka asmenybei. SP užuomazgų Lietuvoje atsiranda jau 19 a. viduryje. Tačiau tik 1939 m. J. Vabalo-Gudaičio straipsnis “Žemaičių psichologinių savybių klausimu” yra pirmasis darbas, skirtas tarpkultūriniams skirtumams. 1975 m. Vilniuje įvyko SP konferencija.

2. SOCIALINIAI VAIDMENYS.
Tam tikru laiku ir tam tikroje aplinkoje žmogus ką nors veikia, kuo nors būna, elgiasi kaip kurios nors grupės narys, t.y. atlieka kokį nors socialinį vaidmenį. Vaidmens atlikimas – nebūtinai veikla. Vaidmens sąvoka naudojama ir ryšiams su kitais žmonėmis apibūdinti (draugas, bendradarbis, viršininkas). Socialinis vaidmuo (SV) gyvuoja ilgiau nei jo atlikėjai (tėvo, motinos, sesers); VU studento vaidmeniui – jau daugiau kaip 400 metų. Tačiau kiekvienas žmogus tą vaidmenį atlieka savitai, jį kuo nors praturtindamas. Vaidmuo – tam tikras elgesio būdas, charakteringas kuriai nors apibrėžtai veiklos sričiai arba būsenai. Vaidmeninis bendravimas yra abipusis ir svarbu, ar abi pusės suvokia ir priima viena kitos vaidmenis.
G. Allport išskiria 4 SV vystymosi stadijas:
1) su vaidmeniu susiję lūkesčiai;
2) vaidmens supratimas;
3) emocinis jo priėmimas / nepriėmimas;
4) vykdymas.
Lūkesčiai – vilčių, tikėjimo sistema: pradėdamas bendrauti, žmogus paprastai kitam nepasako, ko iš jo laukia. Tad bendraujant reikia sugebėti atspėti lūkesčius ir juos pateisinti. Lūkesčiai esti nevienodai tikroviški. Kuo daugiau žmonių, su kuriais bendrauja vaidmens atlikėjas, tuo įvairesni ir prieštaringesni su juo siejami lūkesčiai (pvz., Seimo narys: man iš jo reikia “protingų” įstatymų, kitam – pašalpos, trečiam – laisvės prasivežti kontrabandines