Senovės romos civilizacija

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

žydai atsisakė aukoti aukas imperatoriui, o tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių 70 m. po Kr. romėnai nusiaubė Jeruzalę. Pralaimėjimas sukėlė didelį provincijų gyventojų nusivylimą. Tikėjimas, kad įmanoma išsivaduoti iš romėnų viešpatavimo žemiškajame gyvenime, buvo prarastas, sustiprėjo pastangos ieškoti nusiraminimo visame, kas paslaptinga ir stebuklinga. Paskutiniame I a. trečdalyje Mažosios Azijos vakarų pajūrio miestuose ir kitose Romos imperijos provincijose atsirado grupės žmonių, teigiančių, kad Dievo Jahvės pažadėtasis mesijas (dievo pateptasis, graikų kalba – Christos) jau atėjo. Bet jis pasirodė žmonėms ne kaip pergalingas karo vadas, o kaip kuklus pamokslininkas, atnešęs visiems prispaustiesiems dvasinį išsilaisvinimą ir tikėjimą į būsimą prisikėlimą iš mirusiųjų. Šį pamokslininką Jeruzalės žyniai nubaudė mirtimi (reikia pažymėti, kad ne visi žydai priėmė naują religiją –

Kristaus mokymą, didesnė jų dalis, supratusi, kad Kristus nevienys jų kovai prieš romėnus, liko ištikimi savo senajai religijai – judaizmui ir kaltino Kristų, kad šis neva suskaldė žydų tautą, ir ji nebeteko iš protėvių paveldėtos vienybės, kuri reikalinga kovai). Žydų nebuvo labai daug, bet jie garsėjo solidarumu, todėl valdovai buvo priversti skaitytis su jais. Romėnai negalėjo suprasti, kaip galima garbinti nukryžiuotą žmogų. Nukryžiavimas Romoje buvo niekinamoji bausmė vergams ir nusikaltėliams. Romėnai, versdami žydus garbinti savo dievus, nieko nelaimėjo: žydai liko monoteistai. Bet ir pačių žydų tikėjimas skyrėsi. Manoma, kad pradžioje Jėzus buvo Jono Krikštytojo sektos narys; vėliau jis ėmė pats pamokslauti. Jėzus gimė apie 4 m. pr. Kr., prieš pat Judėjos karaliaus Erodo Didžiojo mirtį. Jėzus gimė Judėjoje, karaliaus Dovydo mieste Betliejuje, jo vaikystė prabėgo Egipte, o viešąją veiklą Jėzus pradėjo Galilėjoje. Iš esmės nieko nežinoma apie Jėzaus gyvenimą nuo kūdikystės iki tol, kol jam sukako 30 metų. Jėzus – tai asmens vardas. Jis reiškia – “Dievas yra išgelbėjimas”. Kristus nėra asmenvardis, o pašaukimo ar pareigos įvardijimas. Jis reiškia Dievo pašventintą ir vykdantį Dievo užmojus asmenį. Lietuviškai – Kristus – “pateptasis”.
Beveik visų žinomų šaltinių nurodoma, kad valdant imperatoriui Tiberijui (14-37 m.) Judėjoje atsirado didis mokytojas, kuris su savo mokiniais klajojo po kraštą aiškindamas, kaip pavojinga prisirišti prie turto, ir ragindamas savo šalininkus būti dosnius. Pasiklausyti Jėzaus pamokslų rinkdavosi didžiulės minios, o paskui sekdavo paskui jį.
Vos pradėjęs viešąją veiklą, Jėzus plačiai garsėjo ir kaip gydytojas. Pasakojama