Senovės romos civilizacija

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

Teigė, kad mirtis visus sulygina.
Klaudijus Ptolemėjas Buvo matematikas, geografas, astronomas;
Apibendrino senovės pasaulio astronomijos ir geografijos žinias;
Parengė Visatos modelį, pagal kurį Saulė yra Visatos centras (šis klaidingas mokymas išliko iki XVI a.)
Plinijus Vyresnysis Parašė 37 knygų veikalą “Gamtos mokslas”, kuriame išdėstė mintis apie pasaulio atsiradimą, astronomiją, augalus, gyvūnus, žemdirbystę (žuvo per Vezuvijaus išsiveržimą).
Titas Livijus Parašė kelių dalių knygą “Romos istorija nuo miesto įkūrimo” (aprašė miesto ir tautos istoriją iki imperatoriaus Augusto);
Stengėsi išaukštinti romėnus.

4. Architektūra:
 Romėnai architektūroje išrado naujas statybines konstrukcijas – arką ir kupolą.
 Žymiausi architektūros paminklai – Panteonas ir Koliziejus.
 Akvedukai – romėnų tiltai vandentiekio sistemai nutiesti.
 Termos – šeimyninės ir viešosios pirtys, kuriose buvo įrengti poilsio ir pokalbių kambariai.
 Romėnai labai rūpinosi kelių statyba ir priežiūra.
 Triumfo arkos – taip pat romėnų išradimas, jas statydavo įvairioms pergalėms pažymėti.
 Skulptūros srityje romėnai kopijavo graikų skulptūras, tačiau atrado ir ištobulino biusto stilių (buvo kuriami skulptūriniai biustai su personifikacijos požymiais).
 Skulptūroje atsirado ryškūs užsakomojo

meno požymiai su pataikavimo elementais (pvz.: nenatūraliai išdailinta imperatoriaus Komodo skulptūra).

XV. Didysis tautų kraustymasis

Į šiaurines Juodosios jūros pakrantes atsikėlę germanų gentys – gotai, buvo pavojingiausi romėnų kaimynai. Pačius germanus puolė gausūs Azijos raitelių – hunų būriai. Germanai buvo priversti bėgti ir dėl to įsiveržė į Romos imperiją.
Taigi, 400-410 m. (IV a. pab.- V a. pr.) į Rytų Europą pradėjo skverbtis karingi Azijos gyventojai – hunai. Jie, keldami baimę vietos gentims, priversdavo jas palikti savo žemes ir keltis tolyn į Vakarus, į Romos imperiją. Šis barbarų genčių judėjimas vadinamas Didžiuoju tautų kraustymusi.
Hunų karalius Atila 434 m. pasiekė Romos imperijos rytinę sieną, paskui nusiaubė Galiją ir Italiją, tuo būdu visus savo priešus nustumdamas į vakarus.
Dalis vakarinių galų – vestgotų – ieškodami išsigelbėjimo, persikėlė per Dunojų ir įžengė į Romos valdas. Vestgotai į Vakarų Romos imperiją prasiskverbė iš Rytų imperijos. Jie, pasinaudoję imperijos silpnumu, vadovaujami Alaricho, nusiaubė Makedoniją, Graikiją, Italiją. 410 m. vestgotai apgulė Romą. Gyventojai, nepatenkinti valdžia, slapta atvėrė miesto vartus. Vestgotai Romą siaubė 3 dienas, vėliau, palikę ištuštėjusį miestą, siaubė P. Italiją. Alarichui mirus (po 40 metų), jie patraukė į galiją ir Ispaniją, kur įkūrė Vestgotų karalystę.
Kartu su vestgotais į vakarų Romos imperiją ėmė veržtis ir kitos germanų gentys. Frankai ir burgundai brovėsi į Galiją. Nuo vienos jų genties pavadinimo vėliau kraštas pradėtas vadinti Prancūzija.
Persikėlę per jūrą, Britanijos salose įsikūrė anglai, saksai, fryzai (vėliau šis jų apgyvendintas kraštas buvo pavadintas Anglija). Bretonai, jų spaudžiami, rado prieglobstį Armorikoje ir parėmė ten gyvenusius keltus (dabartinės Prancūzijos teritorijoje yra Bretanė).
406 m. germanų gentys – vandalai ir svebai perėjo užšalusį Reiną, užpuolė Galiją, Ispaniją; per Gibraltarą pasiekė Š. Afriką ir ten įsikūrė. Iš Afrikos persikėlė į Italiją, užėmė ir ypač žiauriai suniokojo Romą.
Nepaisant visų sukrėtimų, Vakarų Romos imperija dar gyvavo keletą dešimtmečių. Tačiau 476 m. germanų vadas Odoakras (buvęs imperatoriaus asmens sargybinis) nuvertė imperatorių Romulą Augustą. Odoakras pasiskelbė Italijos karaliumi ir įsikūrė Ravenos mieste. Tai laikoma Vakarų Romos imperijos žlugimu.