Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

žmogaus ir kitų išsivysčiusios nervų sistemos gyvūnų smegenų funkcija atspindėti aplinką ir reguliuoti organizmo sąveiką su ja.
Būdinga gyvoms būtybėms, turinčioms centrinę nervų sistemą smegenis. Nors psichika yra nervų sistemos savybė, tačiau psichinės veiklos ir nervų sistemos veiklos dėsniai netapatūs. Psichika yra subjektyvus, t. y. priklausantis nuo vidinių subjekto savybių, objektyvaus pasaulio atspindėjimas (pažinimas), turintis savo dėsnius.
Svarbiausia psichikos savybė yra jos aktyvumas. Kuo sudėtingesnė organizmo nervų sistema tuo sudėtingesnė ir jo psichika.
Žmogaus nervų sistema, kurios svarbiausia dalis yra didieji smegenų pusrutuliai, yra gerokai labiau išsivysčiusi už kitų gyvūnų nervų sistemą.
Sąmonė - aukščiausia psichikos funkcija, kuri būdinga tik žmogui.
Pagal psichinių reiškinių įsisąmoninimo lygį dabartinė psichologija išskiria dvi tyrimo kryptis: sąmonę ir pasąmonę.

Sąmonė – psichinių reiškinių dalis, kuri leidžia mums ne tik pažinti pasaulį ir save, bet ir žinoti šį pažinimą, prognozuoti būsimus tikrovės reiškinius. Savo asmenybės, jos santykių su aplinka pažinimas, vadinamas savimone. Psichologija tiria sąmonės kilmę, struktūrą ir funkcionavimą. Kiekvieno individo sąmonė yra unikali, tačiau ne nepriklausoma – ją sąlygoja nepriklausantys išorės veiksniai. Individo sąmonės struktūros formuojasi ankstyvoje vaikystėje, vaikui perimant (interiorizacija) veiklos, visų pirma bendravimo su suaugusiais struktūras. Tokio perėmimo pagrindas – filogenetinis (istorinis) vystymasis.
Pasąmonė – psichinių reiškinių dalis, kuri nepasiekia sąmonės arba yra iš jos išstumta. Tai sapnai, instinktai, potraukiai, neįsisąmoninti norai, pamiršti praeities vaizdai ir potyriai, daugelis mūsų veiksmų atlikimo įgūdžių glūdi pasąmonėje. Nuo sąmonės skiriasi tuo, kad jos atspindėta tikrovė yra susiliejusi su žmogaus jausmais, jo santykiu su pasauliu, todėl pasąmonė negali valingai kontroliuoti žmogaus veiksmų, įvertinti jų rezultatų. Pasąmonėje praeitis, dabartis ir ateitis dažnai susipina viename psichiniame akte (pvz. sapne). Pasąmonė iškyla ankstyvosiose kūdikio pažinimo formose, pirmykščiame mąstyme, intuicijose, afektuose, panikoje, hipnozėje, sapnuose, automatizuotuose veiksmuose, ikislenkstiniame suvokime. Z. Froido nuomone pasąmonė – tai nerealizuoti potraukiai, kuriuos įsisąmoninti trukdo socialinės normos.
Pasąmonės prigimties, jos reiškimosi specifikos, žmogaus elgesį reguliuojančių mechanizmų ir funkcijų samprata padeda susikurti vientisą asmenybės psichinio gyvenimo vaizdą.
Psichiką sudaro psichiniai procesai, psichinės būsenos ir psichinės