Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

domėtasi gilioje senovėje, indų vedose, Kinijos išminčių darbuose keliami klausimai susiję su žmogaus būtim, esme, siela. Ilgą laiką psichologinius klausimus kėlė filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, tačiau nebandė tų išvadų patikrinti ar įrodinėti. Filosofija, nagrinėdama savo svarbiausias problemas, negalėjo apsieiti be sielos ir materijos santykio klausimo. Jau ankstyvuoju minties istorijos laikotarpiu susidūrė dvi priešybės – materializmas ir idealizmas. Atomistinio materializmo pradininkas senovės Graikijoje Demokritas (460-370m. prieš Kristų) sakė, kad siela materiali, kad ji sudaryta iš smulkių dalelyčių – atomų, tačiau jų forma kitokia negu kūno atomų, jos panašios į ugnies atomus.
Žymiausias idealizmo atstovas – Platonas (427 – 347m. prieš Kristų) pripažino nepriklausomų idėjų egzistavimą. Jo manymu, siela yra amžina ir iki žmogui gimstant egzistavo idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus

kūną siela pamiršta, ką pažinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Platonas yra dualizmo pradininkas psichologijoje, nes jis pripažįsta, kad yra du nepriklausomi pradai – siela ir kūnas. Siela yra žmogaus lemtis. Kokią sielą žmogus gavo, tokį jis gavo ir gyvenimą. Žmonės, gavę sielą su stipriu jusliniu pagrindu, trauks paprastas daiktiškas gyvenimas – jie mylės žemę, namus, šeimą, darbą. Impulsyvią sielą gavę žmonės turės polėkių, sieks kažko aukščiau, daugiau, jiems rūpės daugelis dalykų. Arčiausiai idėjų sferos skriejusią siela turintys žmonės – bus įžvalgūs, susivaldantys, mokantys gyvenimo aplinkybes pakreipti sau norima linkme - protingi.
Platono dualizmą iš dalies įveikė jo mokinys Aristotelis (384-322m. prieš Kristų). Tai buvo universalaus proto filosofas, susisteminęs beveik visas to meto pažinimo sritis. Jo veikalas „De anima” („Apie sielą”) paliko gilų pėdsaką psichologijos raidoje. Aristotelis priartino psichologiją prie gamtos mokslo ir medicinos ir aiškino, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela, esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija) ją aptinkame visuose gyvuose individuose. Siela nedaloma, bet trejopai pasireiškia gyvo organizmo veikloje: žemiausioji siela yra maitinančioji. Ji leidžia augalams maitintis ir daugintis; gyvūnai turi jaučiančią sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir t. t. Aukščiausia mąstančioji siela yra žmogaus siela. Įdomu, kad šis modelis sutampa su žmogaus smegenų sandara: seniausia dalis – smegenų kamienas – valdo tokias gyvybiškai svarbias funkcijas kaip kvėpavimas ir kraujotaka. Virš kamieno esančios vidurinės smegenys veikia tarsi emocijų