Aprašymas:
Darbas:
NEĮGALIŲJŲ INTEGRACIJA Į VISUOMENĘNEĮGALIŲJŲ INTEGRACIJA Į VISUOMENĘ
Neįgalumo samprata
Negalės terminija:
Invalidumas, -as - (nevartotinas terminas, išskyrus LR juridinius dokumentus) - tai tokia kompetentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, prilyginama neįgalumui, kai žmogus dėl sveikatos sutrikimų ir pažeistų funkcijų negali atlikti veiksmų, kurie yra įprasti „normaliam“ žmogui. Pagal pasireiškimo laipsnį invalidumas skirstomas į tris grupes (I, II, III).
Žmogus su negale - apibūdinamas kaip asmuo, kuris dėl įgimtos ar įgytos fizinės ar protinės negalės iš dalies arba visiškai negali kontroliuoti savo asmeninio arba socialinio gyvenimo, atlikti savo pareigų bei naudotis teisėmis, kurias suteikia įstatymai.
Negalė - tai bet koks sutrikimas, sindromas, liga, trauma ar pakenkimas, kuris atima, sumažina arba apriboja asmens galimybę užsiimti kasdiene veikla ir jaustis visaverčiu visuomenės nariu.
Neįgalusis (žmogus, asmuo) vertinamas pagal ICIDH-2, t.y. tarptautinę ydų, veiklų ir dalyvumo klasifikaciją.
Liga (skirtingai nuo negalės) - tai žalingų veiksnių sukeltas organizmo veiklos sutrikimas, pasireiškiantis pablogėjusiu prisitaikymu prie aplinkos ir susilpnėjusiomis apsauginėmis reakcijomis. Pasiekusi tam tikrą ribą liga gali sukelti negalę (pvz. diabetas gali sukelti regėjimo negalę);
Sutrikusi raida, vystymosi sutrikimas - taikoma vaikams, turintiems psichomotorinio ir emocinio vystymosi sutrikimų, pvz., protinis atsilikimas, Vaikų cerebrinis paralyžius ir autizmo sutrikimai. Pabrėžtina, jog tai ne ligos, o būklės arba ypatumai, juos reikia ne gydyti medicinos būdais, o vykdyti ugdymo ir reabilitacijos programas.
Sutrikusio intelekto asmenys - vaikai ar suaugę, turintys skirtingo laipsnio protinę negalę.
Specialiųjų poreikių vaikai - terminas, naudojamas specialiajame ugdyme, pabrėžiant, jog visi vaikai su negale turi ne tik visiems bendrų, bet ir išskirtinių, specifinių poreikių. Pedagoginėje psichologijoje naudojamas terminas išskirtiniai ar ypatingi vaikai, kuris pažymi ne tik neįgalius, bet ir gabius bei talentingus vaikus.
„Amžini vaikai“ - terminas, nusakantis žmogaus su negale psichosocialinius ypatumus, jų socialinį adaptyvumą.
Anomalūs vaikai - vaikai, turintys raidos nukrypimų (anomalijų).
Defektologija - tarybinių laikų mokslas, nagrinėjęs žmonių nukrypimus nuo normos. Sutrikusio intelekto asmenys buvo skirstomi į debilus, imbecilus ir idiotus. Ši klasifikacija, pažeidžianti žmogaus teises ir orumą, nebenaudojama.
Negalių rūšys:
Pagal atsiradimo priežastis -
Įgimta negalė;
Įgyta negalė;
Senėjimas;
Pagal sunkumo laipsnį -
Lengva;
Vidutinė;
Sunki ir labai sunki.
Pagal sutrikimo pobūdį -
Fizinė negalė - judėjimo negalė, somatinių sutrikimų sukelta negalė;
Sensorinė negalė arba sutrikimas (aklumas, kurtumas, kalbos sutrikimas);
Protinė negalė (autizmas, Dauno sindromas);
Psichinė negalė (schizofrenija, depresija);
Raidos sutrikimai (Vaikų cerebrinis paralyžius, epilepsija).
Norma, normalumas - tai tik palyginus harmoninga pusiausvyra tarp daugelio galimų ir įvairiapusių nukrypimų. Tiems vaikams, kurie gimė turėdami raidos sutrikimus, normalu ir įprasta juos turėti. Tai yra jų būties dalis.
Normalizacija
Normalizacijos kriterijus - socialinių (globos, edukacinių) tarnybų veiklos kokybė, užtikrinant neįgaliam asmeniui pasirinkimo ir socialines galimybes bei padedant jiems jaustis visaverčiais žmonėmis. Žmogui su negale, kuris yra bendruomenės narys ir lavina savo sugebėjimus, mažėja fizinės ir psichologinės kliūtys tapti pilnaverčiu visuomenės nariu.
Adaptacija - žmogaus prisitaikymas (pritaikymas) prie kintančių ar pakitusių gyvenimo sąlygų ar aplinkos :
1) organizmo prisitaikymas prie pokyčių, esančių ar atsiradusių dėl neįgalumo;
aplinkos, technologijų, kompensacinių priemonių pritaikymas.
Socializacija - žmogaus (individo) ir visuomenės sąveika. Socializacija - žmogaus adaptavimas(is) jį supančioje žmonių bendruomenėje (aplinkoje), t.y. žmogus, gyvendamas grupėje, tam tikrų žmonių bendrijoje, perima ir įsisavina tos grupės, o tuo pačiu visuomeninę patirtį: žinias, papročius, veiklos būdus. Socializacija - bendravimas ir tarpusavio ryšiai su žmonėmis, t.y. ontologinė refleksija.
Neįgalaus žmogaus likimą lemia ne sutrikimas pats savaime, o jo socialinės pasekmės, socialinė ir psichologinė reabilitacija.
Neįgalaus asmens socializacija - nepertraukiamas ir nesibaigiantis procesas, kuriam įtakos turi:
neįgalumo rūšis bei forma, t.y. savitos mąstymo, neuromotorinės arba fizinės savybės, sensoriniai sugebėjimai,
socialinio elgesio ypatumai bei bendravimo sugebėjimai; socialiniai įgūdžiai;
asmeninės žmogaus savybės, charakteris, pomėgiai, kūrybiškumas;
socialinis ugdymas, tinkamos institucijos pasirinkimas pagal specialius asmens poreikius;
socialinė aplinka - šeimos parama, draugų ratas;
socialinės paramos sistema - asmens teisių ir garantijų realizavimas.
Neįgalių asmenų buvimas visuomenėje priverčia keisti ir tobulinti šalies socialinę sistemą.
SOCIALINĖ IR FUNKCINĖ INTEGRACIJA
Integracijos tikslai ir priemonės
Apibendrinant visuomenės ir neįgaliųjų žmonių tarpusavio sąveikos raidos - integracinės situacijos - perspektyvą, reikalingas tarpdisciplinarinis supratimas, aprėpiantis filosofijos, sociologijos, medicinos, o ypač psichologijos ir pedagogikos mokslus.
Integracija - [lot. atstatymas, atsinaujinimas, dalių sujungimas į visumą] neįgalaus asmens įtraukimas, įjungimas į visuomenę.
Ideologinė integracijos esmė - tai demokratinėmis idėjomis pagrįstas tikslas. Tai tikėjimas kiekvieno asmens prigimtine teise visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Integracija reiškia skirtumų pripažinimą, suteikiant vietą žmogui, kuris kitaip būtų atstumtas ar izoliuotas.
Pagrindinės neįgalių žmonių teisės nurodytos „Įstatymų, skirtų žmonėms su negalia, vadove“ (1998):
1) LR Invalidų socialinės integracijos įstatymas (1991 m.; nauja redakcija - 1998 m. spalio mėn.);
2) LR Socialinių paslaugų įstatymas;
3) LR Psichikos sveikatos priežiūros įsatymas;
4) LR Švietimo įstatymas;
5) Lygių galimybių neįgaliems žmonėms teikimo bendrosios taisyklės.
Konfliktas, kurį sukelia neįgalaus žmogaus buvimas visuomenėje, dėl daugybės psichologinių ir socialinių kliūčių šiandien išlieka itin aktualus. Neįgalūs asmenys, prarasdami įprastą socialinį statusą, neįgauna kito, visuomeniškai stabilaus ir pripažinto. Neadekvatų požiūrį į negalę rodo ne tik moksliniai tyrimai, bet ir sklandantys mitai (seniai paneigtas mitas, jog neįgalius vaikus gimdo asocialių šeimų tėvai, tačiau šia tema vis dar manipuliuojama, norint sudrausminti ar moralizuoti kitus žmones).
Tačiau integracija turi mažai ką bendro su tuo, kas turi būti daroma „dėl“ neįgalaus asmens. Integracijos tikslas - skatinti visuomenę priimti individų kitoniškumą kaip normalų reiškinį. Todėl integracija socialinėje sistemoje - tai iššūkiai visuomenės požiūriui.
Funkcinė ir socialinė integracija
Funkcinė integracija - žmonės su negalia gyvena ir dirba normalios visuomenės aplinkoje, kaimynystėje su kitais žmonėmis.
Socialinė integracija - neįgalieji turi socialinius kontaktus su negalios neturinčiais kaimynais ir draugais, kartu praleidžia laisvalaikį integruotoje aplinkoje (sporto klubuose, meninėje veikloje).
Reali situacija Lietuvoje - funkcinė integracija; visuomenė pritaria demokratinėms idėjoms, tačiau egzistuoja “sindromas” - tik ne mano kieme. Galioja „etikečių“ politika, kai individo savybės, neatitinkančios visuomenėje priimtų normų, standartų ir vertybių, lemia sprendimą, kiek „stigmatizuotam“ asmeniui bus leista dalyvauti visuomenės gyvenime.
Integracijos privalumai
*visuomenei:
- naikina barjerus;
- ugdo toleranciją;
- padeda suprasti skirtingą gyvenimo patirtį;
- griauna stereotipus, vyraujančius visuomenėje;
- didina visų visuomenės narių lygias galimybes.
*tėvams, auginantiems vaikus su negale:
- didina bendravimo galimybes;
- padeda nesijausti atstumtiems ar vienišiems;
- padeda vystyti paslaugų tinklą.
*neįgaliesiems suteikia galimybę:
- būti bendruomenės dalimi;
- susirasti draugų;
- bendrauti su kitais žmonėmis;
- išbandyti naujus įgūdžius.
Valstybiniu požiūriu integracijos politika Lietuvoje nėra apgalvota. Nėra ir negali būti vienos universalios integravimo formos. Šiuo metu Lietuvoje reali integracija gali pasireikšti tik bendrijoje (šeima, draugai, neįgaliųjų organizacijos) ir bendruomenėje (mokykloje, religinėse draugijose), įvairiomis priemonėmis informuojant visuomenę ir keičiant jos požiūrį į neįgalumą, t.y. sociologinę negalės koncepciją.
Neįgaliųjų socialinės integracijos paradigmų kaita Lietuvoje.
[Lit.: Ruškus J. Negalės fenomenas / Monografija. - Šiauliai: ŠU, 2002. P.11-18; 122-123]
Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, visuomenėje ir tarp specialistų ėmė plisti modernios socialinės integracijos, normalizacijos idėjos. Anksčiau neįgaliųjų socialinės dezadaptacijos priežastimi buvo laikomas vienoks ar kitoks individo sutrikimas,
Komentarai