Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

Darbas:

Rezervatai: saugome ne nuo žmonių, bet žmonėms

Pokalbis su Kamanų valstybinio rezervato direktorium Irmantu Jašinsku

Paklausinėjus įvairių žmonių, kas, jų akimis, Lietuvos miškuose svarbiausia, gausime vis skirtingus atsakymus. Vieniems – išauginama mediena ar kitos greitai apčiuopiamą naudą galinčios duoti vertybės, kitiems – estetinė vertė, kraštovaizdis, atliekamos apsauginės ar oro gryninimo funkcijos. Žinoma, dauguma jų neprieštaraus, kad miškai privalo atlikti ne tik svarbiausias jų akimis, bet ir kitas funkcijas. Kad miškai gerai atitiktų jiems keliamus reikalavimus, taikomi įvairūs reglamentai. Vieni iš jų – taip vadinamos miškų grupės. Pagal Miškų įstatymą pirmosios grupės miškai – rezervatiniai, paliekami natūraliai augti. Tokių Lietuvoje – tik apie 2 procentus. Šie miškai negali būti privatūs, tad juos administruoja valstybinių miškų valdytojai – miškų urėdijos, nacionalinių parkų

ir valstybinių rezervatų direkcijos. Pastarųjų – gamtinių rezervatų direkcijų – Lietuvoje yra 4.
Nušviesti žmogaus vaidmenį šiuose miškuose paprašėme Kamanų valstybinio rezervato direktoriaus Irmanto Jašinsko.

Natūralią gamtą būtina tinkamai suprasti ir įvertinti

Kamanų valstybinis rezervatas įsteigtas 1979 metais – didžiausiai ir vertingiausiai Šiaurės Lietuvos molingųjų lygumų pelkinei ir mišrių miškų ekosistemai su jai būdinga ir reta augalija ir gyvūnija išsaugoti. Dabar rezervato plotas yra 3935 ha. Vieną jo pusę užima aukštapelkė, kitą – miškai. Spygliuočiai užima apie 60 % visų medynų ploto (eglynai – 48 %, pušynai – 12 %), minkštieji lapuočiai apie 40 % (beržynai – 33 %).
„Kas tai yra – rezervatas ir kam jo reikia? O kam tas pelkes reikia saugoti? Ar ten saugote indėnus?“ Tai bene dažniausi paprastų lankytojų ar šiaip sutiktų žmonių užduodami klausimai. Žinoma, po to jie labai dažnai nustemba, kad tokio Kamanų rezervato iki šiol negirdėjo.
Tokie klausimai manęs nestebina, bet parodo darbo spragas – juk vienas iš rezervato direkcijos uždavinių yra vykdyti ekologinį švietimą, aiškinti visuomenei apie aukštapelkės ir natūralaus miško ir visos gamtos reikšmę ir vertę, kuri, matyt, dar negreitai bus tinkamai suprasta ir įvertinta.
Tačiau stebina tai, kad dalis miškininkų, pabuvojusių rezervate, sako, kad mes čia nieko neveikiame, kad tokių pat miškų yra ir pas juos eiguvoje, girininkijoje ir nėra tikslo juos taip griežtai saugoti, arba, kad be reikalo pūdome medieną – kiek pinigų prarandame, kiek kenkėjų išplinta į kitus miškus?! Norom nenorom susidaro įspūdis, kad jie teišmoko skaičiuoti kubus ir pelną, o visa kita, kas minta mediena, reikia