Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Mitochondrij)

Darbas:

sąmonėje susidariusią šio baldo sąvoką, kurioje apibendrintos esminės šio baldo ypatybės. Santykis tarp žodį kėdė sudarančio garsų komplekso ir juo reiškiamos sąvokos yra leksinė šio žodžio reikšmė, kurią galima trumpai nusakyti „baldas su atrama vienam sėdėti“. Trikampio kairioji šalinė yra punktyrinė dėl to, kad norima pažymėti, jog tarp žodį sudarančio garsų komplekso ir juo žymimo daikto (denotato) nėra tiesioginės priklausomybės ryšio.
Žodžio semantinio turinio svarbiausią komponentą sudaro designatinė, arba signifikatinė, reikšmė, t.y. toji reikšmė, kuri iškyla aikštėn iš žodį sudarančio garsų komplekso santykio su sąvoka ir yra apibendrintas kokio nors daikto ar reiškinio (denotato) atspindys žmogaus sąmonėje. Pavyzdžiui, akies designatinė reikšmė bus „toks regėjimo organas“, eiti – „judėti iš vietos į vietą kojomis“, juodas – „labai tamsios spalvos“, antras – „einantis

po pirmo“ ir t. t.
Tačiau designatinę reikšmę neretai dar papildo įvairūs emociniai-ekspresiniai komponentai, ir tuo būdu žodžio leksinė reikšmė įgyja sudėtingesnę struktūrą. Pavyzdžiui, žodis kuinas reiškia ne šiaip arklį, bet „menką arklį“; žirgas taip pat ne bet koks arklys, o „puikus arklys“. Kūprinti – tai ne bet kaip eiti, o „eiti susikūprinus, susilenkus“. Šie ir panašūs žodžiai, be savo neutraliosios designatinės reikšmės („arklys“, „eiti“), turi dar ir emocinį-ekspresinį atspalvį, jų leksinėje reikšmėje slypi tam tikras daikto ar reiškinio vertinimas. Tie emociniai-ekspresiniai atspalviai, sudarantys papildomąjį žodžio leksinės reikšmės komponentą, dažnai vadinami konotacija (lot. con „su“ + notatio „pažymėjimas“).
Tokiuose žodžiuose, kaip kuinas, žirgas, kūprinti, kerėpla, vėpla, veizolai ir pan., emocinis-ekspresinis atspalvis yra susijęs su visa jų darybine-semantine struktūra, kitaip sakant, jie yra konotuoti „iš prigimties“. Tačiau nemaža yra ir tokių žodžių, kurie tam tikrą emocinį-ekspresinį atspalvį įgyja tiktai tam tikrame kontekste, tam tikroje situacijoje. Pavyzdžiui, šnekamojoje kalboje apie kokį nors netikusį, nevikrų žmogų (paprastai moterį) pasakoma: „Ei tu, karve, vilkis greičiau!“ Čia žodis įgauna niekinamąjį emocinį-ekspresinį atspalvį tik supykus, susierzinus. Todėl skiriama dvejopa žodžių konotacija: pastovioji, arba sisteminė, ir nepastovioji, arba situacinė, kontekstinė.
Pagaliau dar yra ir tokių žodžių, kurių semantinį turinį ir tesudaro vien tik emocinis-ekspresinis komponentas. Tai įvairūs jaustukai, ištiktukai (ai! oi! pykšt, pokšt), neturintys nei designatinės, nei denotatinės reikšmės.