Darbas:
požymis, vaizdinys, asociacijos, susiję su jo pavadinimu, ilgainiui galėjo išblukti, o pavadinimą sudarantis garsų kompleksas galėjo pakisti ir tuo būdu visiškai išdilti kadaise buvę požymio, vaizdinio ar asociacijų pėdsakai. Todėl tam tikrų daiktų ar reiškinių pavadinimai, iš pradžios galėję būti motyvuoti, ilgainiui virto visai nemotyvuotais. Pavyzdžiui, jeigu arklys dar lengvai siejasi su arti, arklas, tai karvės jau nebeįmanoma susieti su atitinkamos garsinės struktūros ir reikšmės lietuviškais žodžiais ir jais vadinamomis realijomis (etimologijos specialistai karvę gretina su lot. cornu, got. haurn, reiškiančiais „ragą“).Antra vertus, kalbose yra ir tokių žodžių, kuriuos galima laikyti net tiesioginiais juos žymimų daiktų ar reiškimų atspindžiais. Tai įvairūs jaustukai (ai! oi! ui! ir pan.) ir iš dalies vad. onomatopėjiniai žodžiai (kukuoti, gurgėti, dardėti, miaukti ir pan.). Bet jie sudaro nedidelį
Žodis ir sąvoka
Daugelis žodžių ne tiktai pavadina daiktus, reiškinius, ypatybes, veiksmus ar procesus (t. y. atlieka nominacinę funkciją), bet ir išreiškia apie juos žmonių susidarytas sąvokas. Todėl svarbu yra pasiaiškinti taip pat žodžio ir sąvokos santykį. Tačiau, norint geriau suvokti tą santykį, reikia visų pirma prisiminti, kas yra sąvoka.
Sąvoka, paprastai šnekant, – tai susidarytas apie kokį nors daiktą, reiškinį ar veiksnią supratimas. Pavyzdžiui, stebėdami vieną, antrą, trečią medį, mes savo pojūčių organais suvokiame įvairius tų medžių požymius (aukštumą, šakotumą, kamieno spalvą ir t. t.). Kai kurie iš tų požymių yra esminiai, t. y. tokie, be kurių medis nebūtų medžiu (kamieno, šakų, šaknų buvimas), o kiti (lapų ar spyglių forma, spalva) – neesminiai, t. y. tokie, kuriuos medis gali turėti arba neturėti. Tuos esminius požymius mes savo sąmonėje apibendriname, abstrahuojame, atribojame nuo neesminių ir tuo būdu susidarome „medžio“ sąvoką, apimančią įvairių rūšių medžius (ir alksnį, ir beržą, ir ąžuolą, ir eglę, ir liepą, ir kt.). Arba vėl: stebėdami vieną, antrą, trečią, ketvirtą plokščią figūrą, susidedančią iš trijų tiesių galais sujungtų linijų, mes susidarome geometrinę „trikampio“ sąvoką, kuri apima neribotą šios rūšies figūrų kiekį ir kurioje atsispindi ypatybės, bendros visiems trikampiams ir esminės geometrijos požiūriu. Tokios ypatybės, arba požymiai, kaip popierius, kuriame nubrėžtas trikampis, arba jį sudarančių tiesių linijų storumas, geometrijos požiūriu yra neesminiai ir todėl neįeina į „trikampio“ sąvokos turinį.
Taigi sąvoka, kaip tam tikra mąstymo forma, atspindi
Komentarai