Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Mitochondrij)

Darbas:

konkretus žiemos požymis – sniegas, bet apskritai žiema. Pirmasis sniegeną pavadinęs vokietis žodžiu Gimpel (vok. vidurio aukštaičių Gümpel kilęs iš gumpen „strakčioti, šokinėti“) turbūt įsidėmėjo šio paukštelio straksėjimą, šokinėjimą, o prancūzas, pirmasis davęs jam pavadinimą pivoine, turėjo galvoje panašią į bijūno to paukštelio patinėlio spalvą. Spalvos požymis atsispindi ir lotyniškame pavadinime Pyrrhula. Prancūzų kalboje yra ir kitas sniegenos pavadinimas – bouvreuil, kilęs iš lot. bovariolus „(galvijų) piemenėlis“; šio pavadinimo atsiradimas siejamas su tuo, kad sniegenos mėgstančios sekioti paskui galvijų bandas.
Kitas pavyzdys – serbento pavadinimas. Lietuviai šį vaiskrūmį bei jo uogas pavadino pagal neesminį požymį – sirpimą, nokimą (plg. sirpti), rusai – pagal jo kvapą (rusų tarmėse смород „smarvė, dvokimas“), o lenkai – pagal augimo vietą: porzeczka, t.y. paupio

augalas (lenkų porzecze – ,,paupys“). Vokiečiai serbentą vadina Johanisbeere („Jono uoga“) toks pavadinimas veikiausiai yra mitologinės ar legendinės kilmės. Į vokiečius yra nusižiūrėję ir latviai, kurie serbentą vadina janoga, nors greta šio turi ir kitą pavadinimą – upene, susijusį su augimo vieta prie upių (tarmėse yra dar ir sustarene, sustrene, kilę iš estų kalbos). Prancūzų, groseille, kaip manoma, yra skolinys iš sv. Krauselbeere „Garbiniuotoji uoga“, o anglų currant – per prancūzų ir lotynų kalbas susijęs su graikišku vietovardžiu.
Su kokiu daikto požymiu ar vaizdiniu gali būti susijęs to daikto pavadinimas, daug priklauso nuo asociacijų, kylančių pavadinimo kūrėjo sąmonėje. Yra tokių daiktų, kurių pavadinimams atsirasti įvairiose kalbose turėjo įtakos tas pats požymis ar vaizdinys. Pavyzdžiui, pastebėta, kad daugelyje indoeuropiečių kalbų veido pavadinimas susijęs su veiksmažodžiais, reiškiančiais matymą, pvz.: liet. veidas (plg. veizdėti „žiūrėti“, išvydo „pamatė“), o vok. Gesicht (plg. sehen „matyti“), pranc. visage (plg. lot. visus „matymas“ < videre „matyti“). Sodo bei daržo pavadinimai ne vienoje indoeuropiečių kalboje turi šaknis, reiškiančias „aptvertą vietą“ (plg. rus. огород, lenk. ogrod, čekų zahrada, vok. Garten, lot. hortus ir kt.).
Tokių žodžių, kurių atsiradimas vienaip ar kitaip yra susijęs su jais vadinamų daiktų ar reiškinių požymiais, vaizdiniais ar įvairiomis asociacijomis, kalbose palyginti nedaug. Daug daugiau jose yra tokių (net ir išvestinių), kurie nerodo jokio ryšio su tais žodžiais žymimais daiktais ar reiškiniais, ypatybėmis, veiksniais, procesais. Tačiau reikia neužmiršti, kad kokio nors daikto ar