Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Mitochondrij)

Darbas:

kompleksu žymimo daikto ar reiškinio tiesioginės priklausomybės, tiesioginio ryšio nėra. Jeigu toks ryšys būtų, tada visose kalbose tas pats daiktas ar reiškinys būtų vienodai arba bent panašiai vadinamas. Tuo tarpu, pavyzdžiui, duona latvių kalboje vadinama maize, prūsų – geits, anglų – bread, vokiečių – Brot, prancūzų – pain, estų – leib (leiva) ir t. t. Netgi ir vienoje kalboje, ypač atskirose jos tarmėse, tas pats daiktas ar reiškinys kartais nevienodai vadinamas (plg. bulvės pavadinimas lietuvių kalbos tarmėse: bulbė, builė. dūlė, rapukas, ropė, roputė ir kt).
Kad tarp žodžio garsų komplekso ir juo žyminio daikto ar reiškinio tiesioginės priklausomybės, tiesioginio ryšio nėra, rodo dar ir tai, kad kalbos raidoje tie patys daiktai ar reiškiniai gali gauti naujus pavadinimus. Pavyzdžiui, seniau lietuvių kalboje kumelė buvo vadinama ašva, indas – ryku, senas – vetušu, krūtis – kreklu, žudyti –

žavinti.
Nors tarp žodžio garsų komplekso ir juo žymimo daikto tiesioginės priklausomybės nėra, tačiau tai nereiškia, kad žodis yra visiškai savavališkas padaras, kad mes galime laisvai keisti daiktų pavadinimus (pvz., šunį vadinti ožka, kėde – stalu ir t. t.). Tokios „laisvės“ kalba nepripažįsta, nes žodis yra tam tikro žmonių kolektyvo priimtas, istoriškai prie tam tikro daikto ar reiškinio „pritvirtintas“ ženklas.
Vienokio ar kitokio garsų komplekso pasirinkimas kokiam nors daiktui ar reiškiniui vadinti dažnai mums rodosi visai atsitiktinis, nemotyvuotas. Tai ypač pasakytina apie vad. paprastuosius, iš senų senovės paveldėtus žodžius, tokius kaip akmuo, dirbti, eiti, saulė, žemė ir pan. Mes dabar negalime paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, lietuvių kalboje tam tikras uolienos gabalas pavadintas akmeniu, šviečiantis ir šildantis dangaus kūnas – saule, o ne kokiais kitais garsų kompleksais. Tačiau tai dar nereiškia, kad žiloje senovėje, kai buvo kuriami tie žodžiai, jų kūrėjai visai savavališkai sujungė atskirus garsus į tam tikrus kompleksus ir jais pavadino tuos daiktus.
Kaip rodo naujesnieji žodžiai, ypač kai kurie vediniai, kartais žodžio garsų kompleksas ir jo reikšmė būna susiję su tuo žodžiu žymimo daikto ar reiškinio vaizdiniu, su daikto ar reiškinio ypatybėmis. Pavyzdžiui, tas lietuvis, kuris pirmasis pavadino tam tikrą paukštelį sniegena, matyt, pastebėjo būdingą jo ypatybę – pasirodyti mūsų gyvenamoje teritorijoje drauge su pirmu sniegu. Šita to paukštelio ypatybė, kaip yra pažymėjęs ukrainų lingvistas L. Bulachovskis, kritusi į akį ir rusui, davusiam pavadinimą снегирь. Tuo tarpu serbui, pirmajam pavadinusiam tą paukštelį zimovka, atkreipė dėmesį ne