Darbas:
siekia gamtos. Pažint gamtą, mokslo pažanga – kritinis etapas kai pradedama naikint gamta, norėjimas užvaldyti gamtą. Pvz Bacon. Renesanse atsiranda idėja, kad žmogus yra kuriants. Po renesanso – šokas moksle, atsigręžiama į mokslą.Žmogus sukuria daiktą, tai padaro jį pranašesniu už gamtą ir tai tampa ankstinu ir toliau kurti. (Dinos paradoxas:
Žmonių kultūroje egzistuoja pažanga, bet ne taip kaip progresistai mano. Žmonių dėmesys koncentruotas į tai, kas jam svarbu, o ne į tai, kas jam neparanku. Taigi, žmonėms rūpi prioritetai., skirtumai. Žmonės pažangoje nemato visų objektų, žiūri į tai, kas priekyje. Dėl to pažanga atrodo vienaplanė. Kūryba – tai bėgimas nuo tradicijos. Taigi, pažanga (žmogaus galių akumuliavimas) yra. Žmogaus galios kultūroje kaupiasi. Dievas yra idealus, tobulas žmogus. Žmogus yra nemkysta, didžiausias niekšas, padaręs didžiausius nusikaltimus. Kaip suimti šitą žmogų , kuris
Atominis ginklas yra griaunamoji galia, kurią sukūrė žmogus. Taigi, pažanga pavirsta kažkuo priešingu, bet kaip techninė pažanga neginčyjama. Evoliucija liudija žmogaus galią žemėje, žmogus darosi labiau priklausomas ne nuo gamtos, o nuo kultūros. Atsirado naujos galimybės, informacija padarė žemės rutulį vienu kaimu.
6. Gamtos keitimas, pertvarkymas ir pritaikymas žmogaus poreikiams, interesams ir tikslams ir jos antropomorfiavimas.
Maceinai svarbus aspektas: kūrybos paslapties reikia ieškoti ne žmogaus veikloje, o dieviškame kūrybos akte – kūrimas iš nieko. Dievo kūryba yra pasaulio sutverimas iš nieko. Dievas sutvėrė žodžius pats iš savęs. Žodis gimsta viduje, jo prote, o liežuvis tai išsako ( labiausiai išplėtojo Aurelijus Augustinas). Dievas kaip būtis negali būties tverti, tveria būtį, o kadangi tveria iš nieko tai yra ir nebūtis. Du pradai. Maceina mano, kad meno kūrinys – daugiau dvasios dalykas. Žmogus randa nepakankamai atbaigtą pasaulį. Žmogus yra Dievo pagalbininkas, tęsėjas. Ši problema Maceinai labai sunki. Kartais prasprūsta mintis, kad Dievas nevisagalis., jam reikalinga žmogaus pagalba. Nė vienam šios teorijos kūrėjų nepavyko paaiškint, įrodyt kūrybos iš nieko, Dieviškos kūrybos aktas yra istorinis reiškinys. > Nuo Renesanso laikų yra įtvirtinta mintis, kad iš prigimties žmogus yra ribora būtybė, nepakankamas, naužbaigta. Dž. Piko de la Mirandela: Dievas sukūręs pasaulį išdalino, paskyrė atitinkamą vietą gyventi ir charakterį. Žmogus iš prigimties yra defektyvus(apie tai dažnai kalbėdavo viduramžių teologai: žvėrys turi
Komentarai