(Darbą įkėlė
chachatuska)
Darbas:
laikų yra šiek tiek mistifikuotas ( „Sokrato apologijoje“ labai taikliai išreikšta, kokia vieta skiriama kūrybai. Sokratas teisme teisinasi, kad orakulas apreiškė jam išmintį). Iki pat naujųjų laikų tas įkvėpimas, kaip kūrybos aiškinimas, išliko. I. Kantas daro perskyrą – menininko veiklą reikia skirti nuo kitos veiklos. Menininkas yra genijus (demonas), kuris kuria pagal gamtos veikimo principus. Sokratiška veikla yra kūryba. Taigi, kultūros susiejimas su kūryba pakelia pačios kultūros statusą. Maceinai svarbus aspektas: kūrybos paslapties reikia ieškoti ne žmogaus veikloje, o dieviškame kūrybos akte – kūrimas iš nieko. Dievo kūryba yra pasaulio sutverimas iš nieko. Dievas sutvėrė žodžius pats iš savęs. Žodis gimsta viduje, jo prote, o liežuvis tai išsako ( labiausiai išplėtojo Aurelijus Augustinas). Dievas kaip būtis negali būties tverti, tveria būtį, o kadangi tveria iš nieko tai yra ir nebūtis. Du pradai.
Maceina mano, kad meno kūrinys – daugiau dvasios dalykas. Žmogus randa nepakankamai atbaigtą pasaulį. Žmogus yra Dievo pagalbininkas, tęsėjas. Ši problema Maceinai labai sunki. Kartais prasprūsta mintis, kad Dievas nevisagalis., jam reikalinga žmogaus pagalba. Nė vienam šios teorijos kūrėjų nepavyko paaiškint, įrodyt kūrybos iš nieko, Dieviškos kūrybos aktas yra istorinis reiškinys. > Nuo Renesanso laikų yra įtvirtinta mintis, kad iš prigimties žmogus yra ribora būtybė, nepakankamas, naužbaigta. Dž. Piko de la Mirandela: Dievas sukūręs pasaulį išdalino, paskyrė atitinkamą vietą gyventi ir charakterį. Žmogus iš prigimties yra defektyvus(apie tai dažnai kalbėdavo viduramžių teologai: žvėrys turi ragus, greitas kojas, plėšrius dantis, o žmonės neturi), tą patį sako ir ši mitologinė tradicija: „tave aš paleidžiu į pasaulį be vietos ir be charakterio, bet aš tau duodu protą“. Gavęs protą gauna į rankas ir savo gyvenimą, padarys jį kokį panorėjęs. Ugdydamas savo protą, žmogus tampa panašus į Dievą; tampi tuo, ką su savimi darai. Aplinkybė, kad žmogus gimsta pasaulyje neaprūpintas gamtos produktais ir daro žmogų kūrybišku, t. y. padaryti tai, kas savime gamtoje neatsiranda. Žmogus transcenduoja gamtą savo kūryba. Įveikia gamtos imanentiškumą. Dėl to ir lengva apibrėžti kūrybą pagal žmogaus padarytus daiktus. Tas, kas pasidaro, pasilieka prie žmogaus. Žmogaus veiklos vaisiai, artefaktai, daiktai greižta prasme, yra žmonių padaryti produktai, pritaikyti tam tikrai paskirčiai, žmonių tikslus realizuojantys. Daiktas yra visada kam nors skirtas. Kultūros sąvokos neužtenka paaiškinti vien kūryba. . Kūryba – individualus kūtybinis veiksmas. . Maceina ir Šalkauskis brėžia griežtą
Komentarai