Darbas:
atitinkamai orientuoja žmogų. Pvz. „ Koranui uždraudus piešti žmogų ir kitas gyvas būtybes, musulmoniškuose kraštuose susidarė nepalanki dirva vaizduojamajam menui. Tad vertybių priėmimas – labai sudėtingas reiškinys, nes jos kaip tokios, egzistuoja objektyvios, suvokiamos, priimamos subjektyviai.Manoma, kad neretas žmogus stengiasi pasislėpti minioje: priimti jos skonį, nuomonę. Žodžiu, nuo žmogaus psichologijos priklauso ir kultūros vertybių priėmimas: viešoji nuomonė ( ją galime vadinti mada ), yra individams palanki arba nepalanki. Antruoju atveju vertybės iš anksto atmetamos ( „ mums to nereikia „ ) jos nepripažįstamos net į jas nesigilinus. Tam tikromis istorinėmis situacijomis religiniai, politiniai motyvai atriboja vienos tautos kultūrą nuo kitos (pvz. viduramžių katalikui viskas kas sukurta kitų –eretiška). Tie motyvai skatina ieškoti pas „savus“ tik kas gera, o pas svetimus- kas bloga.
Tada fenomenai,
Neretai, menkesnės kultūros žmonės stengiasi pasirodyti kitokie. Rasistai dangsto savo kėslus; esą jie aukštesnės kultūros, todėl jie turį viešpatauti, sukurti naująją kultūra ( pvz. nacionalizmas ). Iš viso to seka genocidas. Tad antivertybes galima pridengti kilniausiais politiniais tikslais ir religiniais lozungais (ir juos kompromituoti), bet nuo to jos netaps vertybėmis.
Per politinius ir religinius sąmyšius naikinamos vertybės, pristabdomas tautų kultūrinis augimas. Kultūros vertybių niokojimas byloja ne tik apie atsakomybės stoką, bet ir apie tos tautos, kurios nariai taip daro, kultūrinį atsilikimą. Nesvarbu kaip tai daroma: ar senamiesčius griaunant, ar knygas deginant.
Apibendrinant galima pasakyti, kad vertybės kyla iš vertinimų, kurie yra subjektyvūs aktai. Vertybės – kultūros faktai. Jos hierarchizuotos.
5. Kultūros kūrybinis aspektas: kurybos psichologinės ir istorinės prielaidos
Kas suteikia žmogui pranašumo: 1. tai, kas padaryta žmogaus, vertybinis pobūdis. Daro pranašesniu prieš žmogaus prigimtį. Iš to plaukia konfliktas tarp teorijos ir vertybinio pasaulio, nes vertybės daro teoriją šališką. 2. Pranašumas gali būti laipsniškas: kai kas yra geriau, o kai kas blogiau ( sava yra pranašiau už svetimą). Sava – labai natūralu. Pirmą kartą priešpriešą išreiškė sofistai. O čia pranašumo aspektas šiek tiek kitoks – tai, kas yra natūralizuota.
20 a. atsirado požiūris, kad kultūra – tai kūryba. N. Berdiajevui kūrybą bando grįsti viena iš kūrybos formų – menu, ten kur veikia žmogaus fantazija. Meninikai yra pagrindiniai kūrėjai. Berdiajevui kūrybos prasmė išvedama iš kūrybinio veiksmo, kuris nuo
|
|
Komentarai