Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

“krikščionija” pradėta vartoti žodį “Europa”. Tačiau tai nereiškė, kad krikščionybė tapo nebesvarbi. Po 1648 metų ją suskaidė kelios skirtingos krikščionybės formos: Romos katalikybė, anglikonybė, liuteronybė, kalvinizmas bei jo puritoniškos sektos. Po Reformacijos krikščionybė buvo visiškai kitokia nei anksčiau. Tačiau tai nereiškė, kad krikščionybė buvo ne tokia svarbi kaip anksčiau. Ji nustojo būti teritoriniu europinės valstybių sistemos tapatumu ir tapo grynai religine vertybių sistema.
Reikia pažymėti, kad XVII amžiuje Europos idėja vis dažniau buvo siejama su pažangos idėja. Vienas iš ankstyvųjų konfederacinių Europos vienybės planų, buvo sukurtas XVII amžiaus pabaigoje Williamo Penno. Pennas teigė, kad “Europos vienybė reikalinga tam, kad būtų galimą išlaikyti krikščionybės integralumą ir suvienyti krikščioniją kovai prieš turkus.” Akivaizdu, kad jis suvokė krikščionybės ir

Europos ryšį, nes tikino jog turkams bus leista prisijungti prie būsimos Europos Sąjungos tik tada, kai jie atsivers iš islamo į krikščionybę. Tačiau šio plano taip ir nepavyko įgyvendinti.
XVIII amžiuje ėmė formuotis Europos kaip kultūrinio modelio idėja.
Rousseau įsivaizdavo amžių, kuriame “nebėra nei Prancūzijos, nei Vokietijos, nei Ispanijos, netgi Anglijos, o yra tik europiečiai. Visiems būdingi tie patys skoniai, tos pačios aistros, tas pats gyvenimo būdas”. “Visuomenės sutartyje” Rousseau sukūrė utopinį valstybės pagrindą. Pati Europos idėja buvo visuomenės sutarties, išreiškiančios nacijų aljansą, kristalizacija. Tuo tarpu Saint-Simonas rašė apie Europos tautų būtinumą reorganizuotis naujomis politinėmis sąlygomis, kad būtų išsaugota nepriklausomybė. Voltaire’as tikėjo, kad Europa keitė nacionalines valstybes. “Šiandieną jau nebėra prancūzų, vokiečių, ispanų, netgi anglų – visi turi tuos pačius skonius, tuos pačius jausmus, tuos pačius papročius, nes ne vieni nėra patyrę jokios ypatingos nacionalinės raidos”. Kantas 1795 metais “Amžinojoje taikoje” pateikė vieną iš garsiausių argumentų, pagrindžiančių “laisvų valstybių federaciją”. Tačiau reikia pabrėžti, kad Europos kaip alternatyvos nacionalinei valstybei samprata turėjo mažai prasmės. Kaip matome, vis daugiau mąstytojų, mokslininkų, švietėjų ir filosofų, kurie nagrinėjo Europos ar valstybės sampratą ar gilinosi į tai, kokia turėtų būti Europa, kad jos gyventojams būtų jauku ir saugu, savo idėjas siejo būtent su vieninga Europa. Paminėtina, kad minėtos idėjos, kurias iškėlė švietėjai tebuvo nedidelės intelektualų grupelės produktas, kuriam dauguma valstybės vadovų neteikė reikšmės,