Darbas:
mintį, jog Dievas yra tėvas ir žm, ir dievų, tai žm mintyse nebūtų nieko nekilnaus ir žemo”. Orientuojamasi į viršų (misticizmas). Atsiranda dėkingums aukštesnei galiai, aklas pasitikėjimas Dievo valia. Tačiau išlieka apatiškumo elementas. M.Aurelijus kvietė žm atsigręžti į save. Skirtumai tarp romėniško ir graikiško stoicizmo: pirmųjų stoikų niekas neturi drumsti. Pas romėnų stoikus moralė persipina su šiuo pasauliu. Jie nėra apatiški kitų likimams. Atsižvelgiama į tai, kaip gyvenama tikrovėje, ką kur galima panaudot. Pagal Seneką, turtai tik priemonė pasiekti galutiniam tikslui. Turi būt asmenybės subalansuotumas. Jam rūpi, kad nebūtų blaškymosi, reikalingi standartai. Rūpi rezultatas, pasekmės. Stengiasi suderint stoišką laikyseną su rezultatu. Seneką kontraversiškai įvertino etikos specialistai. Seneka mokė, kad žm gali ir turi vystyt moralines galias. Svarbi gyvenimo kokybė.Skepticizmas.
Skeptikai
Sekstas Empyrikas. Skepticizmas – menas supriešint įvairiausiais būdais esančius ar mąstomus dalykus, kad suvokę priešingų dalykų bei argumentų lygiavertiškumą, iš pradžių taptume pajėgūs susivaldyt, o paskui įgytume dvasios ramybę. Jei abejonė kyla iš blaškymosi, tai požiūris kyla iš ramybės, kad gali būt ir kitaip. Laimė pasiekiama susilaikant nuo galutinio sprendimo. Priimdamas vieno gėrio tiesą, žm gali būt sunerimęs, praras vidinę ramybę. O jei įgyvendinsi, ko sieki, tai rūpinsies, kad to neprarastum. Žm gali ir suklyst apsispręsdamas.
Išvados: Antikinė etika blaškosi tarp 2 kraštutinumų:
Bando pagrįst visuomeninį moralės statusą atskiro individo sąskaita;
Bandymo sureikšmint individo moralinį požiūrį visuomenės sąskaita.
Viduramžiai
Dorybė nebėra elgesio principas kasdienybėj. Dorybė tampa moralizavimo objektu. Suklesti krikščionybė. Dorybė gali būt suprasta tik religine prasme. Viduramžiais etika tampa religine (ideologizuota). Visų prima, reikėjo pagaguost vargstančių dalią. Susiformuoja pirmieji krikščionys, remiantys vienas kitą. Krikščionybė panaši į stoicizmą (ypač vėlyvąjį). Išorinis pasaulis nuvertinamas. Pilietiškumas nebetenka svarbumo. Meilė l.svarbi, negali pavydėt, ji nesididžiuoja ir neieško sau naudos. Meilė nukreipta į kitą. Savimeilė-neigiamas dalykas. Pirmieji krikščionys – tai žm, kurie prarado viltį aprūpint savo egzistavimą oficialiu visuomeniniu veiksmų keliu, kuriame reikia iškelt savo asmeninius interesus. Praradę viltį į galimą teisingumą
|
|
Komentarai