Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

dorybė. Žmogus gali būti laimingas ir prie jam nepalankių sąlygų (aplinkybių). ARISTOTELIO ir STOIKŲ laimės supratimas radikaliai skiriasi: Stoikų dorovingas žmogus vertina tai, dėl ko jis stengiasi, bet tai nėra vertybė pati savaime. Stoikas nebus laimingas ar nelaimingas dėt to, kad jam pasisekė ar nepasisekė. Stoiko moralė atskirta nuo padarinių. Jiems viskas tik žaidimas. Jie pritaria savižudybei. Stoikai remiasi apatija. Apatia- didžiasia dorybė. Stoikas apatiškas, nes pasaulis fatališkas. Viskas fatališka, todėl nėra reikalo nerimauti. STOICIZMAS- antieudoimonistinis. Tiek Epikūro, tiek Stoikų išminčiai randa vidinę laisvę, ramybę, nepriklausomybę, tik Epikūro išminčius bėga nuo pasaulio neigdamas jo poreikius, o Stoikų- priima pasaulį su apatija, kad gautų tą ramybę.

Vidurinysis stoicizmas.(Panaitijas, Poseidonijus).
Sušvelnino pirmųjų stoikų griežtumą. Nepakanka apatijos, reikia sveikatos, pinigų... moralė

turi sutapti su naudingumu. Panaitijui (atstovas) nieko nėra naudingo, kas nėra moralu ir atv. Nėra didesnės bausmės, kaip atskirti šiuos du dalykus. Jis į etiką įneša utilitarinį motyvą (kas apsimoka, kas ne). Nebūtina rūpintis vien tiesa, bet reiktų rūpintis ir kas su ja susiję. Suteikia konkretumo konkrečioj situacijoj (situatyvinės etikos užuomazgos). Panaitijas stoikų išdidų abejingumą nori sukonkretizuot. Jis žavėjosi Aristoteliu (gyventi dorybingai-gyventi protingai).Grįžtama prie racionalumo. / Panaitijas kritikuoja tikrojo išminčiaus apatiją. Jis siūlo žiūrėt į realybę. Žm protas nelygus išminčiaus protui. Išskiria praktinio proto dorybę. Išminčius –tik idealas, o idėjas reikia taikyt visiem žmonėm. Panaitijas supranta, jog yra ir “išrinktieji” , ir ribotų galimybių žm. Žm. intelektualiniai sugebėjimai nevienodi. Galima kalbėt tik apie žm. siekimą būt išmintingu, bet atskirų žm. siekimas nevienodas. Jis skiria teorinę dorybę nuo praktinės( proto ir veiklos). Teor. dorybė-žinojimas, praktinė-santykis su savim (požiūris į savo vidinį tvirtumą).
Poseidonijus nemano, kad laimė vien tik protinė dorybė. Saikingumo reikia valdant aistras. Kritikuoja išminčiaus idealą. Formuojant įpročius, reguliuojant juos, galima pasiekt išminčiaus idealą. Akcentuoja auklėjimą ir bendravimą.
Abu atstovai pritaiko gyv. patirtį ir priderina ją prie stoikų mokymo. Išlieka psididžiavimas vidine ramybe, subalansuotumu. Apatijos dorybė modifikuota. Mokosi prisitaikyt prie aplinkos, situacijos, tampa visuomeniški.
Vėlyvieji stokai.(Seneka, Epiktetas, Markas Aurelijus).
Dar labiau keičiasi stoicizmo supratimas. Paruošia dirvą krikščionybei romėnų kultūroj. Epiktetas:”Jei žm įsisavintų tą