Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

siekiamybei ir esamybei perskyra 3) dar nėra konkretaus moralinio diskurso. Etinės problemos pateikiamos apibendrintu pavidalu, bet nėra sistemos 4) yra vertybės (darbas, pažinimas), bet jos dar nesusistemintos.
Sofistai. Pradėjo vystytis reliatyvinė etika. Sofistai pradėjo mokytis iškalbos meno. Vienas žymiausių sofistų- Protagoras. Jis mokė apie dorovę už pinigus. Iškeliama mintis, kad galima išmokti dorovės. Atsiranda supratimas, kad pakanka žmogui pastangų įgyti dorovingą elgesį. Akcentavo, kad individo pastangos neatsietos nuo visuomenės. Žmogus pats gali vystyti savo moralinį veidą, geba santykiauti su kitais žmonėmis. Pagal žmogų sprendžiam kaip jis turi elgtis. Neturėjo gėrio ir blogio absoliutizacijos. Protagoras pateikė Dzeuso istoriją. Dzeusas teigė, kad kas neturi gėdos ir teisingumo jausmo, juos reikia sunaikinti.
Jaunesnieji sofistai. Gana radikaliai skiriasi savo požiūriu į moralės klausimus. Jiems rūpėjo

moralės reliatyvizmas. Svarbi individo nauda- “tikslas pateisina priemones”: 1) Trazimakas: teisinga tai, kas naudinga stipresniajam 2) Kaliklas: moralė ir teisingumas yra išgalvoti valdžios atstovų dėl naudos sau 3) Kritijas: religija išgalvota specialiai tam, kad žmogus bijotų nusikalsti slapčia.
Absoliučios dorovės normos neegzistavo. Sokratas- teisingas gyvenimo kelias- tai teisinga gėrio samprata. Kiekvienoje situacijoje, norint kad būtų geriau tau, turi pasirinkti vieną iš alternatyvų. Turi žinoti, ką pasirinkti. Sokratas sugriauna tiesos sampratą. Dėl žinių stokos žmonės eina klaidingu keliu. Sokratui dorybė- žinojimas. Sokrato metodai: 1) Sokrato klausimas pašnekovui 2) pašnekovo atsakymas (nuomonės pateikimas) 3) nuomonės patikrinimas 4) pašnekovo- oponento privertimas įžvelgti savo paties nežinojimą 5) pakartotinis klausimo ar problemos iškėlimas 6) tikrojo žinojimo ieškojimas ir pažinimas. Aristotelis- jam rūpi sąmoningumo aspektas. Dorybė ateina per veikimą. Žmogus turi tikslą, todėl jam turi rūpėti pasekmės. Tikslas- aukščiausias gėris (tai abstrakcija), o Aristotelis nemėgsta abstrakcijų. Metodas: reikia pradėti nuo žinomų dalykų (deskriptyvus mąstymas). Šie būna dvejopi: 1) tik mums žinomi 2) žinomi apskritai. Aristotelis atskiria teorinį ir praktinį žinojimą. Laimė- aukščiausias gėris. Jos siekiame per įvairias priemones. Nepasitenkinimas dabartimi verčia mąstyti apie ateitį. Protingas veikimas- gyvenimas pagal teisingus įpročius. Teisingas įprotis- dorybė. Laimė- ne likimo dovana, o tavo paties nuopelno rezultatas. Laimingas gali būti tik žmogus. Vaikai negali būti laimingi, jie mokosi gerų įpročių. Negali būti laimingas ir tas žmogus, kurį ištinka stiprūs išoriniai