Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

dalykas turi tikslą. Malonumas, skausmas- dorybių skatintojai. Meilė dorybei grindžiama dorovės troškimu, nauda, pagarba žmogaus jausmams. Svarbu atsižvelgti į kitų žmonių interesus, reikia susitarti. Protingas egoizmas yra naudingas.
Kantas (1724-1804) Nepatiko Helvecijus
Moralė atitrūkusi nuo realios praktikos, tą atotrūkį reikia panaikinti. Jei laikomasi doro elgesio dėl naudos (kaip Helvec) tai toks elgesys nėra moralus,jis negali būti dėl naudos. Todėl ir yra perskyra tarp moralės ir realybės. Jei dėl naudos tai moralė naudojama kaip priemonė. Kantas bando pavaizduoti tą atotrūkį: 1)moralė ir religija –K priešinosi ateistiškam Prancūzijos švietimui, atskyrė religiją ir moralę. moralė- pareiga, nereikalaujanti kitų motyvų, moralė vardan moralės. Jis atskiria protingą tikėjimą nuo bažnyčios(institucijos), religija išplaukia iš moralės, o moralė yra autonomiška, gali egzistuoti be religijos. Moralė religijai suteikia turinį. k priešinasi dogmom, dėl jų atsiranda susvetimėjimas tarp religijos ir moralės. Žmogus sugeba paklusti moralės principams ir be religijos institucijos.

2)Moralė ir teisė – analizuojamas asmens susvetimėjimas su įstaymu, įstatymas- išorinė jėga, prievarta. Jei žmogus elgiasi moraliai dėl prievartos, nėra gerai. K prieš visuomeninio gyvenimo mechaniškumą, kurį lemia įstatymai, taip atsiranda beveidė visuomenė, dingsta moraliai išsivysčiusi asmenybė, žmogus pats turi suvokti, kad reikia tobulėti. 3)Moralė ir istorija- Kanto istorinis tikslas- pasiekti bendrą pasaulietinį pilietiškumą. Konstitucija turi padėti žmogui save realizuoti, ją sukuria moralūs žmonės. tokios stadijos kultūra pasiekiama, kai visi elgiasi moraliai. moralė- kritiško kultūros apmąstymo kriterijus. . Jei kultūrą galima įvertinti, tai ją galima ir keisti. Moralę atskiria nuo kultūros, civilizacijos. Kritikuoja paviršutinišką, buržuazinę kultūrą, bendruomeniškumas irgi išoriškas. Meno ir mokslo dėka daug kas pasiekta, bet to žmogui neužtenka, kad būtų moralus. Kantas ieško tokios moralės, kuri nebūtų praktinė. , už empyrinių motyvų ribų (ne utilitaristinė). Žmogus moraliu būna ne dėl to, kad būtų laimingu, nes amoralus žmogus irgi gali būti laimingu. Pagal Aritotelįlaimė- procesas teisingo, moralaus gyvenimo, Kantas mano kitaip.
Kategorinis imperatyvas – tai grynas, besąlygiškas įsipareigojimas. Jis išplaukia iš žmogaus proto, kitaip žmogų valdo gamta. Kategorinis imperatyvas vykdomas pagal maksimas (principus, nuostatas). Jos gali būti teigiamos ir neigiamos. (pvz būk mandagus, paslaugus...). Žmogus privalo vadovautis universaliomis maksimomis.
Reikia valios, kad pasirinktum maksimą. Šią schemą taikome, kai kyla ….klausimas „kaip pasielgti“. Poelgius įvykdysime pagal nuostatas. Maksimoms patikrinti yra griežtas ir švelnesnis būdai. Griežtas- ar šią maksimą galima neprieštaringai mąstyti kaip visuotinį įstatymą (pvz. melagingas pažadas- prieštaravimas). Švelnesnis- ar maksimos galima neprieštaringai norėti kaip visuotinio įstatymo. Pvz. kad visi gyventų savo malonumui, sau to gal ir nori, bet ne visi. todėl ir pačiam taip nereikėtų daryti.