Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

Darbas:

1. Įvadas
1.1 Estetikos objektas
Estetikos ir meno filosofijos objektai niekuomet nebuvo griežtai apibrėžti. Įvairiose civilizacijose, budimui atviri, priklausomi nuo žmonių požiūrio į juos supantį pasaulį, estetinius ir meno riškinius, jie pastebimai keitėsi. Jau Baumgarteno veikaluose išryškėjo estetikos objekto dvilypumas, kadangi jis apima iš esmės dviejų skirtingų reiškinių grupes: 1) Estetiniu, glaudžiai susijusiu su grožio ir skonio kategorijomis bei juslinių kategorijomis bei jusliniu vertybiniu ir estetiniu žmogaus požiūriu į aplinkos reiškinius, ir 2) Bendrosios meno teorijos, gvildenančios pamatines meno būties, meno pasaulio sandaros, meninės kūrybos subjekto ir meninės veiklos problemas. Tolesnė estetikos ir meno filosofijos idėjų plėtotė vis labiau stiprino jų problematikos atskirumą. Metodologinės dezintegracijos procesas itin išryškėja trečiajame šių mokslų raidos tarpsnyje. XX A. skleidžiasi ištisas

naujų įtakingų krypčių , mokyklų, koncepcijų spektras. Klasikinės estetikos ir meno filosofijos problemos neretai išstumia naujos, dažnai pernelyg sureikšmintos problemos. Vienos kryptys: sureikšmino estetinės sąmonės struktūras (fenomenologija, egzistencializmas), kitos – meninės kūrybos prigimtį ( intuityvizmas, psichoanalizė), trečios – struktūrinius meno kūrinio komponentus (formalizmas, struktūralizmas). Daugelis įtakingiausių XX a. koncepcijų yra didžiai individualizuotos ir sunkiai apibrėžiamos, netelpa į konkrečios krypties, mokyklos, rėmus. Klasikinė vakarų estetika rutuliojosi kaip vertybės pakraipos grožio filosofija, kurioje grožio kategorija buvo pagrindinė. Tačiau šiuolaikinėje estetikos toks šio mokslo apibūdinimas yra per siauras. XX a. grožio idėja iš filosofinės kalbos perėjo buitinę ir tapo tuščia, miglota, ir bereikšmė. Grožio idėją buvo laikoma „atvira idėja“, kuria kiekvienas remiasi savavališkai, galų gale palikdamas ją neaiškia.
A. Losevas atmeta grožio kategorijos pretenzijas į išskirtinumą ir estetikos objektu laiko „estetiškumą“ , o estetikos mokslą aiškina labai plačiai, - Kaip mokslą „apie išraišką“. Tačiau estetikos objektu jis laiko ne bet kokią išraišką, o tą kuri visiškai užvaldo žmogaus sąmonę, jausmus, atitraukia jį nuo išorinių interesų ir verčia besąlygiškai žavėtis vienais ar kitais daiktais bei reiškiniais. Estetiškumo kategorija yra platesnė nei grožio sąvoka, kadangi, be imanentinių grožio savybių ji apima harmoniją, didingumą, tragiškumo, ironijos ir kitų kategorijų. Grožis šiuo požiūriu yra tik viena estetiškumo raiškos formų. Estetiškumas skiriesi ir nuo meniškumo. Estetiškumas yra