Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

vadovybės nurodymais, ir už šią veiklą gauna nustatytą atlyginimą. […] asmuo atlieka nesavarankišką veiklą.” Turi teisę atvykti ir apsigyventi, teisę turėti atitinkamas įsidarbinimo sąlygas ir teisę pasilikti priimančios šalies teritorijoje pasibaigus darbo santykiams
Laisvas darbuotojų judėjimas apibrėžiamas EB sutarties 38-42 (buv. 48-51).
Šiai kategorijai negali būti priskiriami asmenys, atvykę į kitos valstybės narės teritoriją ne ekonominiais tikslais, kaip pavyzdžiui studentai.
Savarankiškai dirbančiųjų asmenų sąvoka reiškia, kad asmuo veikia savo sąskaita ar rizika, už savo darbą gauna atlygį, todėl į šią kategorija nepatenka labdaringa veikla.
Bendras savarankiškai dirbančiųjų ir darbuotojų bruožas – tam tikrų asmenų vykdoma veikla, o pagrindinis atribojantis kriterijus veiklos savarankiškumas.
Šių dviejų kategorijų skirtumai gali būti įžvelgiami ir tame, jog pradedant tam tikrą darbinę

veiklą darbuotojams keliami reikalavimai, pavyzdžiui reikalaujama kalbos mokėjimo pažymėjimo ir gebėjimo atlikti tam tikrą veiklą, o tiems, kurie nori įsisteigti, pavyzdžiui, advokatai, gydytojai ar patarėjai mokesčių klausimais, yra reikalingi įvairūs pažymėjimai, įrodantys atitinkamus sugebėjimus ir žinias, gali būti net rengiami egzaminai. Taigi savarankiškai dirbantiesiems paprastai keliami aukštesni nei dirbantiesiems reikalavimai. Ypač savarankiškai dirbantiesiems asmenims yra aktualus diplomų bei kvalifikacijos pripažinimo klausimas.
Savarankiškai dirbantiesiems asmenims priskiriamos kelios iš įsisteigimo teisės išplaukiančios veiklos kategorijos, pavyzdžiui kai asmenys įsisteigė priimančioje valstybėje siekdami vykdyti asmeninį verslą, praktikuoti savo profesiją (laisvų profesijų atstovai).
Taigi, Savarankiškai dirbančiųjų kategoriją reikia aiškinti per įsisteigimo teisę.
Įsisteigimo sąvoka yra tampriai susijusi su asmenų judėjimo, paslaugų teikimo bei kapitalo judėjimo laisvėmis. Tam, kad tinkamai ją suvoktume, turime atriboti nuo paslaugų teikimo laisvės.
Taigi įsisteigimo laisvė reiškia savarankiškos veiklos pradėjimą ir vykdymą, kitaip, - tai teisė siekti veiklos kaip asmeniui, sukuriančiam sau darbo vietą ir teisė įsisteigti ir valdyti įmonę pagal šalies, kurioje įsteigiama įmonė, nacionalinius reikalavimus.
Paslaugų teikimo laisvė reiškia paslaugos atlikimą už kurią atlyginama.
Įsisteigimo laisvė ir paslaugų teikimo laisvė turi vieną jas siejančią ypatybę – abi šios veiklos rūšys yra atlygintinos
paslaugų teikimo laisvę galime traktuoti kaip papildomą įsisteigimo teisės atžvilgiu
Būdingas paslaugos požymis – paslauga teikiama per valstybės sieną.