Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

profesinės sąjungos norėjo reguliavimo Europos Bendrijos lygyje už tikrinant teisingą vieningos rinkos privalumų paskirstymą.
Darbdavių organizacijų pozicija buvo šiek tiek kitokia. Europos įmonėms pagrindinę konkurenciją sudaro JAV ir Japonijos įmonės, kurios turi gerokai žemesnius socialinius ir darbo standartus, tokiu būdu turi ir ženklų konkurencinį pranašumą. Todėl darbdaviai nori, kad Europos |Bendrijoje būtų sumažinti darbo standartai, pašalinant naštą, kurią neša Europos Bendrijos įmonės. Tai be abejo konkurencingumą

ir todėl sukeltų didelį augimą, iš kurio sektų ekonominė nauda gyvenimo ir darbo sąlygoms. Darbdaviai, norėdami dereguliavimo, siekė, kad nebūtų jokio reguliavimo Europos Sąjungos lygyje. To pasekmė būtų ta, kas ir nacionaliniame lygyje socialinės politikos iniciatyvos būtų stabdomos siekiant nemažinti nacionalinių įmonių konkurencingumo. Galų gale tai keltų socialinių režimų konkurenciją, kurioje Europos Bendrijos valstybės narės stengtųsi mažinti netiesioginius kaštus, t. y. darbo standartus. Darbuotojams tai sukeltų nekokias pasekmes. Tuo metu 91992 m.) rinkos nauda buvo grynai teorinė ir neapibrėžta.
Į socialinių partnerių kovą buvo įtrauktos ir Europos Bendrijų institucijos. Šios kovos rezultate turime – Bendrijos Chartiją dėl darbuotojų fundamentalių socialinių teisių (1989) (Pavyzdžiui, 7 punktas: numatomas gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimas, Europos Sąjungos lygiu didinant standartus) ir Europos Sąjungos sutarties protokolą dėl socialinės politikos (1993