Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

laureatas, vienas iš žmogiškojo kapitalo teoretikų, taip pat globalių agrarinės ekonomikos problemų sprendėjas. Jo žmogiškojo kapitalo teorija teigia, kad lemiamas veiksnys, padedantis garantuoti žmonių gerovę, yra investavimas į žmones, nes lėšos, įdėtos į žmogiškąjį kapitalą, duoda didesnį BVP prieaugį, negu lėšos, įdėtos į pagrindinį kapitalą. Lemiantys veiksniai, leidžiantys padidinti neturtingų šalių gerovę, yra ne tiek žemė ar pasėlių plotai, bet gyventojų kokybės gerinimas, investuojant daugiau į išmokslinimą bei sveikatos apsaugą. Parašė veikalų apie globalinių agrarinės ekonomikos problemų sprendimą, investicijas į žmogiškąjį kapitalą.(” Investicija į žmogiškąjį kapitalą”, “Išsimokslinimo ekonominė vertė” ir kt).
Vytautas Andrius Graičiūnas (1898 08 17 Čikagoje, –apie 1950, kitur skelbiama, kad 1952 m. sausio mėn. Sibire) Amerikoje gimęs lietuvis, inžinierius, įmonių

organizavimo specialistas. 1914-1917 studijavo Čikagos universitete administracijos ir komercijos specialybę, 1919 m. baigė karo aviacijos mokyklą Grenoblio universitete. 1920-1923 m. studijavo Armour technologijos institute Čikagoje, kurį baigė įgydamas mechanikos inžinieriaus kvalifikacinį laipsnį. 1923-1925 m. dirbdamas vadybos patarėju keliose Čikagos ir Niujorko firmose, pasižymėjo kaip geras didelių įmonių organizatorius. 1926 metais bandė įsikurti Lietuvoje, Kaune. Siūlė “Metalo” firmos vadovybei įkurti “Fordo” koncerno automobilių surinkimo įmonę, kuri galėjusi tenkinti nemažą dalį Rytų Europos rinkos automobiliams. Pritarimo ir paramos nesusilaukė, todėl 1927 m. išvyko į V. Europą, kur Šveicarijoje, Pancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Olandijoje sėkmingai organizavo dideles įmones, sprendė veikiančių įmonių ekonomines ir organizacines problemas.
1935 metais V. Graičiūnas vėl grįžo į Lietuvą. Buvo kaip vadybos patarėjas Lietuvos aviacijoje ir ginklavimosi valdyboje, vėliau Lietuvos valstybės teatre ir Lietuvos filmo bendrovėje. Dirbo Vytauto D. U-te Buvo aktyvus mokslinės vadybos idėjų (ypač F. Teiloro) propaguotojas. 1938 m. kartu su grupe vadybos specialistų ( P. Leskauskiu, dr. V. Juodeika, dr. P. Bielskumi, prof. J. Šimkumi Lietuvoje įkūrė Mokslinės vadybos draugiją. Buvo jos pirmininkas, vėliau-sekretorius. Pirmuoju sovietmečiu (1940-1941) dirbo skyriaus viršininku Vietinės pramonės liaudies komisariate. Po karo 1945-1946 m dirbo Liaudies komisarų taryboje . 1945-48 ėjo docento pareigas Kauno VDU Statybos fakultete, kur dėstė statybos vadybos disciplinas. 1948 m. iš universiteto atleistas dirbo Kauno pramonės įmonėse. 1951 m. pavasarį areštuotas, apkaltintas šnipinėjimu