Ankstyvoji krikščionybė

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

Darbas:

ANKSTYVOJI KRIKŠČIONYBĖ

Krikščionybė – viena iš pasaulinių religijų, monoteistinis tikėjimas, atsiradęs Romos imperijos rytų provincijų žydų bendruomenėse I a. pr. Kr. IV a. paskelbta valstybine Romos imperijos religija. Pagrindas – tikėjimas išganytojiška Jėzaus auka ir prisikėlimu iš numirusiųjų. Ilgainiui skilo į keletą šakų: katalikybė, stačiatikybė (XI a.) ir protestantizmas (XVI a.). Šiandien turi 1,5 mlrd. tikinčiųjų. Lietuvoje pradėjo plisti X-XI a., oficialia religija tapo nuo 1387 m.

Jėzus Kristus sukėlė Romos valdovų nepasitenkinimą, nes bent pradžioje buvo labai populiarus tarp paprastų Galilėjos gyventojų. Daugeliu atžvilgių neįprastos jo pažiūros kėlė grėsmę oficialiajai žydų dvasininkijai. jis nepripažino žmonių visuomeninių skirtumų. Tarp jo šalininkų neįprastai aukštą vietą užėmė moterys. Jėzus pasisakė už visų tautų lygybę. Radikalus jis buvo ir religijos klausimais.

Jis tvirtino, kad tyra širdis kur kas svarbiau nei religinis apsivalymas. Jis skelbė, kad žydų tauta netrukus sulauks Dievo teismo. Svarbiausia Jėzaus mokymo dalis – dangaus karalystės doktrina. Jo skelbiamojoje dangaus karalystėje nebuvo išrinktųjų, visi lygūs, visus Dievas vienodai myli (žydai tikėjo, kad jie yra išrinktoji Dievo tauta). Jėzaus mintys:
• Pasisakė prieš privatinę nuosavybę, turtinę diferenciaciją.
• Svarbiausia jo mokyme buvo raginimas atgailauti ir tapti naujosios Dievo tautos nariais.

Pirmasis misionierius – Paulius. Tolesnė ankstyvosios krikščionybės istorija – tai Kristaus mokinių veikla. Be to, tuo metu atsirado kitas didis mokytojas – Saulius iš Tarso. Priėmęs krikščionybę, jis ėmė vadintis Pauliumi. Jis nebuvo matęs Kristaus, bet jo skelbtas mintis pavertė teologine sistema. Būtent Pauliaus nuopelnas, kad krikščionybė I a. po Kr. ėmė sparčiai plisti. Pauliaus propaguojama krikščionybė buvo pakantesnė privačiai nuosavybei, smerkė gladiatorių kovas, nepripažino imperatorių didybės. 63 m. Paulius Romoje buvo nužudytas.

I krikščionybės amžius – apaštalų amžius. Pradžioje apaštalais buvo vadinami Kristaus mokiniai. Apaštalai skelbė Evangeliją ir teikė sakramentus: krikštijo, atleido nuodėmes. Jiems padėjo misionieriai ir dvasininkai. Dvasininkai buvo kulto tarnai, jie paprastai gyveno nuolatinėje vietoje, o ne keliaudavo iš vietos į vietą, kaip tai darė apaštalai. Apaštalų amžiui pasibaigus, bendruomenėms vadovavo vyskupai.

Ilgainiui romėnai pamatė, kad krikščionys sudaro atskirą grupę, įnirtingai siekiančią paskleisti savo tikėjimą. Daugelį piktino, jog kitų dievus krikščionys laikė velniais ir demonais. Dėl Komunijos sakramento ir dėl

[1] 2 3 Toliau