Ankstyvoji krikščionybė

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

hebrajų kalba. Pasakoja žmonijos ir žydų tautos istoriją nuo pasaulio sukūrimo iki Jėzaus Kristaus. Sudaro 39 knygos.

Naujasis Testamentas – Biblijos dalis, krikščionių kanonas, parašytas I a. po Kr. graikų kalba. Sudaro 27 knygos: 4 evangelijos (pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną), apaštalų darbai, apreiškimas Jonui ir Apokalipsė.

Apaštalas – Jėzaus Kristaus pasirinktas ir parengtas pasiuntinys, kuriam pavesta toliau tęsti žmonijos gelbėjimo darbą – skleisti krikščionybę, skelbti Evangeliją ir teikti sakramentus.

Biblija (Šventasis raštas) – šventoji krikščionių ir judėjų knyga, kurioje išdėstytos pagrindinės

tikėjimo tiesos. Sudaro 66 knygos: Senasis ir Naujasis testamentas.

Ediktas – 1. senovės Romos pareigūno normatyvinis aktas, skelbiamas pradedant eiti pareigas ir galiojantis per visą jo kadenciją kaip veiklos programa. 2. Karaliaus, imperatoriaus normatyvinis aktas.

Jėzus Kristus (apie 6 m. pr. Kr.–apie 30 m.) – asmuo, sąlygojęs krikščionybės atsiradimą. Pagal krikščionių tikėjimą – Dievo sūnus iš Nazareto už žmonių nuodėmes buvo nukryžiuotas, bet prisikėlė iš numirusiųjų. Jėzus suformulavo pagrindinę etinę krikščionybės idėją tikėjimas pasaulio pabaiga ir ateisiančiu išganytoju. Nepaliko jokių raštų, todėl visi duomenys apie jo gyvenimą pateikti tik Naujajame Testamente.

Konstantinas Didysis (280-337 m.) – pirmasis krikščioniškasis Romos imperatorius, įtvirtinęs dominatą. Priėmęs krikščionybę, skatino jos plitimą, pasinaudojo kaip centralizuojančia ir vienijančia jėga. Priėmė Milano ediktą (313m.), kuriuo krikščionybė buvo paskelbta legaliu ir toleruojamu tikėjimu; sušaukė Nikėjos susirinkimą (325 m.), kuriame sutaikė teologus ir tikėjimo tiesa paskelbė Kristaus dieviškumą.