Visuotinės literatūros spera

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

Darbas:

1. Švietimo samprata. Filosofijos vaidmuo. Proto kultas. Žmogaus prigimties idėja. “Natūralaus žmogaus” idėja. Žmogus ir aplinka. Auklėjimo problema.
18a. vadinamas Švietimo epocha, arba Šviečiamuoju amžiumi. Šis pavadinimas prigijo dėl to, kad tuomet labai išaugo mokslo ir švietimo reikšmė, imta tikėti, jog, išmokius žmones, protui nugalėjus tamsumą ir prietarus, atsiras visuotinė gerovė. Švietimas – ne literatūros kryptis. Tai platesnis sąjūdis, apėmęs 18a. politinį – visuomeninį, kultūros ir meno gyvenimą. Žmogaus požiūrį į pasaulį formavo filosofija. Teorijos ideologinius pamatus padėjo Dž. Loko “Materialistinis sensualizmas” ir Leibnico “Objektyvusis idealizmas”. Viena skiriasi nuo kitos, bet išreiškia deistines pažiūras: pripažįsta Dievą kaip beasmenę pirmąją priežastį. Jis nesikiša į pasaulio gyvenimą, raidą. Švietėjams protas tapo svarbiausias autoritetas. Jie teigė, jog, norint

sukurti protingą visuomenę, reikia apšviesti, perauklėti žmones, sukurti protingą, apsišvietusią asmenybę. Švietėjai teigė, kad žmonės iš prigimties yra lygūs, o luominė sistema, paremta paveldėjimo principu, yra nutolimas nuo prigimties. Reikia sukurti visuomenę, paremtą prigimtine teise. Natūralaus žmogaus idėja taip pat reiškė tikėjimą žmogui įgimtu gerumu. Teorija apie aplinkos poveikį žmogaus formavimui – žmogus tampa toks, kokį jį padaro aplinka. Leibnico idėjos sąlygoja prigimtines žmogaus problemas. Reikia atskirti žmogų, kaip individą ir visuomenės dalį. Noras eina iš prigimties ir jis yra geras bei protingas. Protingu galima pavadinti tuos norus, kurie yra geri visuomenėj.
2. Bendras švietimo literatūros apibūdinimas. Prancūzų švietėjas ir jo filosofinis pamatas. Charakteristika ir periodizacija. Švietimo paradoksai.
Švietėjai didelį dėmesį skyrė literatūrai, kaip auklėjimo priemonei. Jie buvo įsitikinę, kad menininkas turi sukurti vaizdus, kurie formuotų gyvenimo įvykiu raidą, formuotų naujo tipo žmogų. Švietimo literatūrai būdingas idėjinis kryptingumas, publicistiškumas, filosofiškumas. Satyra 18a. literatūroje įgyja ypatingą reikšmę, pasklinda po visus žanrus, tampa svarbia meninio mąstymo forma. Dėmesys skiriamas ir pozityvių idėjų išraiškai, todėl svarbi tampa teigiamo herojaus problema. 18a. prozos amžius. Dabar įsigalėjo įvairūs prozos žanrai: romanas, apysaka, dialogas, prozinė drama. Lit. istorikai nesutaria, kada prasidėjo švietimo epocha Prancūzijoje. Tai procesas, kurio ištakų reikėtų ieškoti 17a. Švietimo sąjūdis apogėjų pasiekia 18a. 2 pusėje, tačiau, prasidėjus prancūzų buržuazinei revoliucijai, jis greitai netenka savo reikšmės. Teigiama, kad