Komentarai (0)

(Darbą įkėlė chachatuska)

Aprašymas:

puiki medžiaga ruošiantis egzaminui ar rašant rašto darbą

Darbas:

1. Ekstrateoriniai kultūros nusakymo būdai ir vaizdiniai; kultūros įvardinimo problema.
Cultura (lot.) kilo iš Colio, labai daug reikšmių turinčio žodžio. Colio reiškia įdirbimą (tiek žemės, tiek ir sielos bei daugybės kitų dalykų), lavinimą, ugdymą, priežiūrą, puošimą, gerbimą. Visos šios reikšmės galimos paimti, apibrėžiant kultūrą. Tai žmonių pastangų vaisius, didžiulė vertybė.
„Kultūra, suprantama plačiąja etnografine prasme, yra ta kompleksinė visuma, kuri apima žinias, tikėjimą, meną, moralę, teisę, papročius ir visus kitus gebėjimus ir įpročius, įgytus žmogaus, kaip visuomenės nario” (E. Tylor). Teigiama, jog kultūros sąvoka atsirado XIX a., kaip priešprieša natūrai. Tačiau kultūros sąvoka formavosi nuo pat žmonijos atsiradimo. Žmogus negali egzistuoti, neoperuodamas kultūros sąvoka.
Mitologinė tradicija. Mitologemomis (mitiniais vaizdiniais) paženklinama kultūra. K. Levi – Strauss

yra atkreipęs dėmesį į keletą tokių vaizdinių: 1) Kultūra sietina su tuo, kas aprengta, kaip priešprieša su tuo, kas nuoga. 2) Kultūra sietina su tuo, kas virta, kaip priešprieša su tuo, kas žalia. Aprengimas – tam tikras gyvos būtybės sužmoginimo etapas (Adomas ir Ieva, paragavę uždrausto vaisiaus ir supratę esą nuogi, susigėsta ir prisidengia. Tai pirmasis kultūros ženklas. Neracionalus apsinuoginimas (Nojaus ir Chamo legenda) – grįžimas į gamtą.
Šumerų mitologijoje taip pat randamas žmogaus apsirengimo motyvas. Žmogus, po apsiregimo, jau nebegali grįžti į gamtą, paragavęs alaus (žmogaus sukurto produkto), jis nebegali gerti paprasto vandens (gamtos duotybės).
Greimas atrado du simbolius, brėžiančius takoskyrą tarp gamtos ir kultūros: Kauką (kad „sužmogėtų” ir pagelbėtų žmogui, prašosi būti aprengtas) ir Aitvarą (prašosi būti pavalgydintas žmogaus sukurtu produktu). Taip ne visai žmogiška, beveik gyvuliška tampa žmogiška. Tai lemtinga riba, kurią peržengus, kelio atgal nėra.
Šiuolaikinis žmogus žmogus žino, jog kultūrą jis pats kuria. Senovinis žmogus taip galvoti negalėjo, jis manė, jog kultūrą perima, išmoksta. Kultūros pradininkai buvę dievai.
Vėliau atsiranda ir kitų priešpriešų: kultūra prieš kitą kutūrą. Graikai labai griežtai skyrė saviškius nuo svetimų. Svetimus vadinti laukiniais nebuvo naujiena. „Savi”, „mes” – tikrieji žmonės, „jie” – netikrieji žmonės. Taip buvo ir Afrikoje, ir Pietų Amerikoje.
Su krikščionybės atsiradimu sietina dar viena priešprieša: krikščionis vs pagonis. Nieko neverta yra žmogiškoji išmintis, Dievo išmintis pranoksta viską. Graikui krikščionybė atrodo kvaila, bet krikščionio dieviška išmintis yra