Aprašymas:

puiki medžiaga ruošiantis egzaminui ar rašant rašto darbą

Darbas:

1. Ekstrateoriniai kultūros nusakymo būdai ir vaizdiniai; kultūros įvardinimo problema.
Cultura (lot.) kilo iš Colio, labai daug reikšmių turinčio žodžio. Colio reiškia įdirbimą (tiek žemės, tiek ir sielos bei daugybės kitų dalykų), lavinimą, ugdymą, priežiūrą, puošimą, gerbimą. Visos šios reikšmės galimos paimti, apibrėžiant kultūrą. Tai žmonių pastangų vaisius, didžiulė vertybė.
„Kultūra, suprantama plačiąja etnografine prasme, yra ta kompleksinė visuma, kuri apima žinias, tikėjimą, meną, moralę, teisę, papročius ir visus kitus gebėjimus ir įpročius, įgytus žmogaus, kaip visuomenės nario” (E. Tylor). Teigiama, jog kultūros sąvoka atsirado XIX a., kaip priešprieša natūrai. Tačiau kultūros sąvoka formavosi nuo pat žmonijos atsiradimo. Žmogus negali egzistuoti, neoperuodamas kultūros sąvoka.
Mitologinė tradicija. Mitologemomis (mitiniais vaizdiniais) paženklinama kultūra. K. Levi – Strauss yra atkreipęs dėmesį į keletą tokių vaizdinių: 1) Kultūra sietina su tuo, kas aprengta, kaip priešprieša su tuo, kas nuoga. 2) Kultūra sietina su tuo, kas virta, kaip priešprieša su tuo, kas žalia. Aprengimas – tam tikras gyvos būtybės sužmoginimo etapas (Adomas ir Ieva, paragavę uždrausto vaisiaus ir supratę esą nuogi, susigėsta ir prisidengia. Tai pirmasis kultūros ženklas. Neracionalus apsinuoginimas (Nojaus ir Chamo legenda) – grįžimas į gamtą.
Šumerų mitologijoje taip pat randamas žmogaus apsirengimo motyvas. Žmogus, po apsiregimo, jau nebegali grįžti į gamtą, paragavęs alaus (žmogaus sukurto produkto), jis nebegali gerti paprasto vandens (gamtos duotybės).
Greimas atrado du simbolius, brėžiančius takoskyrą tarp gamtos ir kultūros: Kauką (kad „sužmogėtų” ir pagelbėtų žmogui, prašosi būti aprengtas) ir Aitvarą (prašosi būti pavalgydintas žmogaus sukurtu produktu). Taip ne visai žmogiška, beveik gyvuliška tampa žmogiška. Tai lemtinga riba, kurią peržengus, kelio atgal nėra.
Šiuolaikinis žmogus žmogus žino, jog kultūrą jis pats kuria. Senovinis žmogus taip galvoti negalėjo, jis manė, jog kultūrą perima, išmoksta. Kultūros pradininkai buvę dievai.
Vėliau atsiranda ir kitų priešpriešų: kultūra prieš kitą kutūrą. Graikai labai griežtai skyrė saviškius nuo svetimų. Svetimus vadinti laukiniais nebuvo naujiena. „Savi”, „mes” – tikrieji žmonės, „jie” – netikrieji žmonės. Taip buvo ir Afrikoje, ir Pietų Amerikoje.
Su krikščionybės atsiradimu sietina dar viena priešprieša: krikščionis vs pagonis. Nieko neverta yra žmogiškoji išmintis, Dievo išmintis pranoksta viską. Graikui krikščionybė atrodo kvaila, bet krikščionio dieviška išmintis yra pranašesnė.
Špengleris nustatė du kultūros laipsnius: 1) Organiška kultūra (bręstanti, auganti kultūra), 2)Civilizacija (sustingusi, mirštanti kultūra).
Konfucionizme kultūra tapatinama su Žen – žmoniškumu, žmogiškumu. Žen priešinama su tuo, kas nežmoniška, gyvuliška.
Indijoje kultūra tapatinama su Dharma (tai taisyklės, normos, atsiradusios apdorojant stichinę gamtą).


2. Istorinis, sociologinis, etnologinis ir filosofinis kultūros tyrimo būdas.
Filosofinis tyrimo būdas (pagal A. Kavolį). Kultūra tiriama apskritai, kaip kultūrinis žmogaus veikimas. Tiriami kultūros pagrindai, jos tolimiausios priežastys. Taikomas filosofijos mokslo metodas ir siekiama kultūros srityje filosofijos mokslo tikslų. Svarbu – plačiausiais apibendrinimais prieiti pirmutines bei visuotines kultūros priežastis. Čia nėra svarbūs atskiri kultūriniai tipai (kaip aprašomojoje geografijoje) arba kultūrinis žmonijos plėtojimasis įvairiais laikais ir įvairiose vietose (kaip istoriniame tyrimo būde).
Etnologinis kultūros tyrimo būdas. Etnologijoje (antropologijoje) dažniausiai vartojama daugiskaita, o ne vienaskaita (kultūros, o ne kultūra). Čia svarbiausia sistematiškumas, kontekstualumas, holistinis stebėjimas. Kultūra gali būti pažini, interpretuojama iš vidaus (tyrinėtojas – kaip dalyvis), tačiau galima interpretuoti ir iš išorės (tyrinėtojas – kaip stebėtojas) – gaunasi dvigubas tyrimas. Abiem atvejais galimi moksliniai, objektyvūs psichinės ir elgesio sferų aiškinimai. Pirmuoju atveju taikomos sąvokos ir skiriamieji bruožai, prasmingi ir tinkami dalyviams, antruoju atveju – sąvokos ir skiriamieji bruožai, prasmingi ir tinkami stebėtojams. Svarbu tirti kultūrų sąveikavimą tarpusavyje. Toks sąveikavimas – tai inkultūracija / akultūracija (tam tikras kultūros įsisavinimas viduje / tam tikras kultūros įsisavinimas iš išorės). Išskirtinis dėmesys skiriamas prigimtiškumui, kasdienybei, natūralumui, akcentuojami vietiniai socialiniai ir kultūriniai aspektai. Antropologijos tyrimo metodas – participant observation.

Istoriografija ir linijinio laiko atsiradimas.
Valdovų sąrašai- istoriografijos bandymai.
Reikšmingumas valstybei.
- Raštas -> registravimas, linijinis laikas (civilizacija gimsta per raštą).
- Šumerų karalių sąrašai (iki tvano ir po tvano). Valdovai suregistruoti dviem etapais. Po tvano valdovų gyvenimo trukmė priartėja prie normalių žmonių gyvenimo trukmės.
- Istorinis laikas- linijinis; įvykiai formuoja istorinę liniją.
- Įvykis turi būti valstybinės reikšmės- pirmiausia politiniai.
- Šumeras: