Aprašymas:

Darbas:

1. SOCIALINĖ PSICHOLOGIJA. OBJEKTAS.

Socialinė psichologija – tai sistemingas visuomeninio žmogaus elgesio tyrinėjimas (lot. socialis – visuomenės, visuomeninis). Socialinė psichologija kaip mokslas remiasi objektyviais kriterijais ir visuotinai pripažintais dėsniais, jos teiginiai grindžiami stebėjimais ir eksperimentais. Socialinė psichologija yra mokslinis, tyrimo duomenimis pagrįstas, sistemingas žmogaus ar žmonių grupės elgesio tyrinėjimas.
SP vieta kitų mokslų sistemoje. SP kurį laiką buvo bendrosios psichologijos dalis. SP daug kur remiasi klasikinėmis psichologijos teorijomis. Sociologija tiria: a) dideles socialines grupuotes, b) siaurą socialinio elgesio segmentą plačios bendrijos aspektu, fiksuodama visuomenės narių amžių, demografinę sudėtį, užimtumą (pvz., pasitenkinimas visuomenine santvarka, darbu, išsilavinimu). SP tiria: a) mažąsias socialines grupes (mikrogrupes), b) tokius atskiro grupės nario elgesio pasireiškimus, kurie priklauso nuo grupėje vykstančio bendravimo). SP ir sociologija gali tirti tuos pačius reiškinius, tik skirtingais aspektais. Pvz., kaip iš SP pozicijos galima nagrinėti šeimą: elgesio šeimoje normos, vertybės, tradicijos, lyderiai, pasekėjai, bendravimo ypatumai tarp skirtingų šeimos narių, šeimos, kaip grupės sutelktumas, vieningumas, atskirų narių individualumas ar priklausomybė nuo kitų šeimos narių, atliekami vaidmenys šeimoje (žmona, draugė ar mama – kas daugiau?). Šeima iš sociologinio požiūrio taško: šeimos narių amžius, sudėtis, profesija.
Socialinė psichologija – ne tik teoriniai samprotavimai. Tai mokslas apie žmogų ir jo elgesį, plačiai taikomas įvairiausiose srityse – nuo bendravimo treniruotės, mokymo dirbti grupėse ir bendro darbo atmosferoje pasiekti efektyviausių rezultatų, iki – rinkotyros, reklamos poveikio priemonių kūrimo ir nagrinėjimo. Tai, kaip mus veikia TV, spauda, kaimynai, bendradarbiai, kodėl mes su vienais žmonėmis elgiamės kitaip, nei su kitais žmonėm – visa tai yra socialinės psichologijos objektas. Socialinė psichologija nagrinėja žmogaus elgesį normoje – tai pagrindas organizacinei, pedagoginei psichologijai, vadybai.
Ką tiria socialinė psichologija? Socialinį žmogaus elgesį – žmonių ir jų grupių tarpusavio santykius. Socialinį elgesį apibūdina ryšiai: santykiai su kitais žmonėmis, ryšius bei santykius lemiančios aplinkybės, tokios kaip nuostatos ir vertybinės orientacijos. Ryšių, santykių rezultatas – grupės, grupelės, poros, triados, statusų hierarchija grupėse. Sakome: “ji turi ten ryšių”. Kas už to slypi? Ar tie ryšiai jai padės gauti gerą darbą, “pramušti” projektą ir gauti finansavimą? SP nagrinėja tas žmogaus psichikos dalis, kurios nepasireikštų, jei žmogus gyventų izoliuotai. Situacijos, kuriose dalyvauja daugiau nei vienas žmogus, vadinamos socialinėmis. Jas galima suskirstyti į dvi grupes: 1) situacijos, kuriose žmogus dalyvauja betarpiškai (pvz., dviejų žmonių pokalbis); 2) kai dalyvavimas pasireiškia netiesiogiai, tarpiškai (pvz., pasivaikščiojimas parke ir apsimėtymas žvilgsniais). SP pagrindas – betarpišką žmonių bendravimą lydintys procesai.
Be kitų žmonių poveikio ir pagalbos mes netaptume tokiais, kokie esame. Bendraudami išmokstame kalbėti, reikšti savo jausmus, suprasti kitus žmones ir juos priimti, dirbti ir dar daug kitų dalykų. Nuo gimimo iki mirties esame grupės nariai – pradedant šeima, baigiant mūsų civilizacija. Grupė (visuomenė) kelia žmogui tam tikras taisykles, nustato tvarką, draudimus, kelia reikalavimus. Polinkis paklusti tiems reikalavimams rodo žmogaus prisitaikymą, konformizmą, polinkis priešintis – maištavimą, neigimą. Kelio tarp šių dviejų kraštutinumų paieška gali būti skausminga. Tada ir atsiskleidžia mūsų individualybė. Grupėje atskiri nariai yra nevienodai vertinami, nevienodai populiarūs. Žmogus grupėje užima tam tikrą statusą – jį išsikovoja arba gauna. Apie tai kalbėsime šio kurso metu.
Socialinis elgesys yra mažiausia dviejų žmonių elgesys. Tai, kokia mano nuotaika, ką aš darau ir ar iš viso ką nors darau, priklauso ir nuo manęs, ir nuo kitų, mane supančių žmonių. Ir atvirkščiai – kitų žmonių elgesys priklauso ir nuo mano elgesio. Ne tokie mes bejėgiai, kaip kartais įsivaizduojame esą. Dažnai mes įtakojame kitų elgesį daugiau nei patys pastebime. Gali būti, kad, kai kitiems liūdna, ir aš prie to būsiu nagus prikišusi. Mes galim ir prajuokinti kitus, iškrėtę kokį kvailą pokštą, pvz., pirmadienį su šlepetėm atvažiavę į darbą. Mes galime sudaryti kitiems atitinkamą nuomonę apie save ir savo elgesiu siekti, kad mus vertintų, gerbtų, laikytų profesionalais, arba, atvirkščiai, kad mums nekrautų darbų, neliptų ant galvos, kai mes apsimetame nesugebančiais kažko atlikti, nevykėliais ar nepatyrusiais. Vadinasi, kitas žmogus yra dirgiklis, sukeliantis mumyse tam tikrą atsaką, o mes patys savo ruožtu esame savotiški dirgikliai arba stimulai kitiems žmonėms. Kito žmogaus reakcija į mus dažnai nėra pirminė, be jokio reikalo, paprastai ji yra atsakas į mūsų veiksmus, dabartinius ar anksčiau buvusius. Stimulo – reakcijos principu ir vyksta mūsų bendravimas su kitais žmonėmis.
SP istorija. Ištakos. Du periodai – ikimokslinis (mintys nėra sistemingos, neparemtos