Aprašymas:

VUKHF, vadybininkams dėstomo dalyko 3kursas/2semestras,ETIKA,teorija,to ko reikia parasyt galutini atsiskaityma.

Darbas:

Supratę sąžinę kaip žinojimą,galim kalbėt ape atsakom.Blog r gėris jau nebėr asmenin interpretacij reikal,ns visuomenė yr nusprendus kas yr gėr r kas blog.Vertybės,normos nėr tik teorij dalykas,o praktikos,ns jų nepaisymaar paisymas susiję su gyven sąlygom.Iki EtikosAntikin Graikij-iki aiškesn moral normų susiformavimo.Period no 10me-5ame galim rast santykį trp individualaus žm val r bendruomenės santykių suprantant gėr r kt.Homero ”odisėjoje”nėr bendrų nusistovėjusių elges normų.Nėr abstrakč taisykl,kurias reik sekti,bt egzistuoj real žmių santyk su tėvyn,draug, prieša Graik tikėj,kd D yr r jie vald žm likimą.E yr supainiot su mitologij.Odisė įrod,kd G nugal,kd yr teisingum.Teisingum,kap moralin vertyb,yr be ideologijos,bt kartu-stiprus tikėjima,kd yr Dų įsikiši. Heziodas“darbai r dienos”aprašo paprastus darb žmones,šlovina juos,darbą,vertina žemdirbyst.Moralas-savo darbu gal kažką pasiekt,o ne suktais aplinkin keliais.Suvokiama darb nauda, konkreči geros pasekmės.Pasak jo,harmonija atsiranda,kai bendruom vadovaujas funkcionaliais princip.Atsirand sąsaj tap teisingo r laimingo gyvenimo būd.Ezopopasakėčios tur lbai dag moralų.Buv stengi aprašyt tai,ką norima pasakyt aplinkiniu būdu.Ezopo tem:pasaulyj yr blogis,likimas yr permainingas,reginiai apgaulingi.Pasakėč bando pamokyt žm.Ezopas pabrėž darb svarb.Graik bandė auklėt žmone,kd šie įgyt pareig jausmą.Čia suvokiama,kd pats esi savo laim kalvis,vadovaujamasi praktinio gyvenimo išmintim.E sampr fil-jeHeraklit:tai,kas šalta-šyl;tai,kas šilt-šąl;tai,ks sausa- sudrėk. tai, kas drėgn-sudžiūst.Lagosas-pasaul protas,dėsniai,princip.Her band pastebėt visus dėsn žemėj,kd pažintų Lagosą.Bandydamas mokslišk suprast dėsningumus,Her band įveikt mistin mitologin mąstymą.Jis padar perskyrą tap normalaus r neracional mąstym.Teising gyven būdą įgij žm tur santykį su Lagosu.Neprotingai gyvenant,negal teisingai mąstyt,kitiems vadov,tave veda aklas likimas.Su panieka žiūrėj į mases,minią,nes minia jau buka,masės prietaringos.Masė-nieko verta.Tik mažumos išsilavinę kažko verti..Pitagoras-manė,kd skaičiai nusako tvarką,apibrėždami kas neapibrėžta.Nelyginis sk buvo ribotas,bet tobulas..Lyginis-atvirkšč.Graik nelygybė,neribotumas yr blogi.Jie suprato,kd visur tur būt balans.Žm elgesys tampa intelektualizuotas.Pas pitagor teisingum samprat yr abstrakti, nevykusi. Jų manymu, teisingumas yra skaičius, pakeltas kvadratu. Jiems nerūpėjo dorybės analizė. Empyrika- viskas, kas ateina iš patirties. Išvados: 1) žmogus nebus geras miesto pilietis, jei jis nemokės kontroliuoti savo gyvenimo. Reikalingas mąstymas, pažinimas, tam tikrų normų neigimas, impulsyvumas 2) atsiranda siekiamybei ir esamybei perskyra 3) dar nėra konkretaus moralinio diskurso. Etinės problemos pateikiamos apibendrintu pavidalu, bet nėra sistemos 4) yra vertybės (darbas, pažinimas), bet jos dar nesusistemintos.
Sofistai. Pradėjo vystytis reliatyvinė etika. Sofistai pradėjo mokytis iškalbos meno. Vienas žymiausių sofistų- Protagoras. Jis mokė apie dorovę už pinigus. Iškeliama mintis, kad galima išmokti dorovės. Atsiranda supratimas, kad pakanka žmogui pastangų įgyti dorovingą elgesį. Akcentavo, kad individo pastangos neatsietos nuo visuomenės. Žmogus pats gali vystyti savo moralinį veidą, geba santykiauti su kitais žmonėmis. Pagal žmogų sprendžiam kaip jis turi elgtis. Neturėjo gėrio ir blogio absoliutizacijos. Protagoras pateikė Dzeuso istoriją. Dzeusas teigė, kad kas neturi gėdos ir teisingumo jausmo, juos reikia sunaikinti.
Jaunesnieji sofistai. Gana radikaliai skiriasi savo požiūriu į moralės klausimus. Jiems rūpėjo moralės reliatyvizmas. Svarbi individo nauda- “tikslas pateisina priemones”: 1) Trazimakas: teisinga tai, kas naudinga stipresniajam 2) Kaliklas: moralė ir teisingumas yra išgalvoti valdžios atstovų dėl naudos sau 3) Kritijas: religija išgalvota specialiai tam, kad žmogus bijotų nusikalsti slapčia.
Absoliučios dorovės normos neegzistavo. Sokratas- teisingas gyvenimo kelias- tai teisinga gėrio samprata. Kiekvienoje situacijoje, norint kad būtų geriau tau, turi pasirinkti vieną iš alternatyvų. Turi žinoti, ką pasirinkti. Sokratas sugriauna tiesos sampratą. Dėl žinių stokos žmonės eina klaidingu keliu. Sokratui dorybė- žinojimas. Sokrato metodai: 1) Sokrato klausimas pašnekovui 2) pašnekovo atsakymas (nuomonės pateikimas) 3) nuomonės patikrinimas 4) pašnekovo- oponento privertimas įžvelgti savo paties nežinojimą 5) pakartotinis klausimo ar problemos iškėlimas 6) tikrojo žinojimo ieškojimas ir pažinimas. Aristotelis- jam rūpi sąmoningumo aspektas. Dorybė ateina per veikimą. Žmogus turi tikslą, todėl jam turi rūpėti pasekmės. Tikslas- aukščiausias gėris (tai abstrakcija), o Aristotelis nemėgsta abstrakcijų. Metodas: reikia pradėti nuo žinomų dalykų (deskriptyvus mąstymas). Šie būna dvejopi: 1) tik mums žinomi 2) žinomi apskritai. Aristotelis atskiria teorinį ir praktinį žinojimą. Laimė- aukščiausias gėris. Jos siekiame per įvairias priemones. Nepasitenkinimas dabartimi verčia mąstyti apie ateitį. Protingas veikimas- gyvenimas pagal teisingus įpročius. Teisingas įprotis- dorybė. Laimė- ne likimo dovana, o tavo paties nuopelno rezultatas. Laimingas gali būti tik žmogus. Vaikai negali būti laimingi, jie mokosi