Aprašymas:

Pirmo kurso kalbos kultūros konspektai, taisyklės ir apibrėžimai

Darbas:

1. Balsių tarties normos ir klaidos. Hiatas.
Hiatas – balsių ar dvibalsių susidūrimas žodžio viduryje ir žodžių sandūroje.(paūžė, jau eina).Balsiai yra trumpieji ir ilgieji.
Balsiai skirstomi pagal ilguma ir pagal liežuvio slankiojimą burnoje.Trumpieji balsiai a, e, i, u.
Ilgieji balsiai o, ė, y, ū, ą, ę, į, ų. Balsiai o ir ė visada ilgi. Balsiai i ir u visada trumpi. Tarptautiniuose žodžiuose kartais rašome dvi vienodas balses kooperatyvas, vakuumas, zoologija. Trumpieji balsiai a ir e žodžio kamieno kirčiuotame skiemenyje kartais lieka trumpi: mano, tavo, savo.

2. Priebalsių tarties normos ir klaidos.
Priebalsiai – tai įvairūs triukšmai. Balsingieji el, em, en, er. Priebalsių asimiliacija. Priebalsiai einantys prieš užpakalinės eilės balsius tariami kietai. Priebalsiai einantys prieš priekinės eilės balsius, tarimai minkštai (Valdas, Alma, šašlykas).
Skardieji priebalsiai b,d,g,z, ž, tariami prieš dusliuosius suduslėja, duslieji k,p,t, s,š, suskardėja. Skardieji priebalsiai atsidūrę žodžio gale, tariami suduslėja, bet žymimi skardžiųjų priebalsių raidėmis Kad(kat).Abejojant kur prieš č rašoma s, o kur š, reikia ždį taip pakeisti, kad po neaiškaus priebalsio eitų t mesčiau – mesti. Abejojant kur prieš d rašyti s, o kur z, reikia žodį pakeisti taip kad po neaiškaus priebalsio būtų tariama t arba balsis: skrisdavo – skristi, vesdavo – vesti. Abejojant kur prieš dž rašyti z , o kur ž, reikia žodį pakeisti taip, kad vietoje dž atsirastų d: vabzdžių – vabzdys. Priebalsę j rašome po b ir p trijų žodžių – bjaurus, pjauti, spjauti šaknyje. Žodžio pradžioje j rašome ir tariame prieš balses ir dvibalses ir lietuviškos ir nelietuviškos kilmės žodžiuose: jachta, jodas, javai. Nelietuviškos kilmės žodžiuose priebalsis j tariamas ir rašomas tarp i ir o , žyminčios ilgąjį balsį: fortepijonas, milijonas. Atsidūręs žodžio gale j tariamas kaip i , bet rašome j: vidui, dangui. Kai priebalsiai prieš užpakalinės eilės balsius a,ą,o,u,ų,ū ir dvibalsiu ai, au, ui, uo tariami minkštai, tai po juos žyminčių raidžių rašomas minkštumo ženklas: liaudis, žiogas.
3. Dvigarsių tarties normos. Priegaidė.
Priegaidė – balsio ryškumo kitimas tariant ilgąjį kirčiuotą dėmenį. Kiekvienas skiemuo turi balsį ar dvigarsį, tas balsis ar dvigarsis sudaro skiemens pagrindą. Skiemuo kurio pagrindą sudari tumpasis dvigarsis, yra trumpasis, skiemuo kurio pagrindą sudaro ilgasis dvigarsis, vadinamas ilguoju. Tvirtapradę priegaidę gali turėti dvigarsiai al,am,an,ar,em,en,er(kalnas, langas,semti, engti).Mišriųjų dvigarsių il, im, in,ir,ul,um,un,ur tvirtapradė priegaidė žymima kairiniu ženklu, nes kirčiuojami balsiai iš tikro yra trumpi. Tvirtapradę priegaidę turi dvigarsiai visi( ramstis, kimšti, gulti).Kirčiuoto skiemens priegaidės yra dvi: tvirtagalė ir tvirtapradė. Tvirtapradė žymima dešininių kirčio ženklu, tvirtagalė riestiniu. Tvirtapradė – skiemens tvirta pradžia(šauk). Tvirtagalė – tvirtas galas (šauk). Jeigu žodžio skiemenį sudaro mišrusis dvigarsis, susidedantis iš trumpųjų balsių a,e,i,u, ir priebalsių l,m,n,r, tai tokiame skiemenyje negalima rašyti ilgosios arba nosinės balsės (sirti, skendo). Ilgąsias balses y,ū, rašome antrinės kilmės dvigarsiuose, sudarytuose prie jų pridėjus priebalses l,m,n,r,(septynmetis, aukštyn, dūmtraukis).
4. Pagrindinės kirčiavimo taisyklės. Kirčiavimo sistemos pažeidimai.
Jei žodis, turi ne viena o du ar daugiau skiemenų, tai kažkurį jo skiemenį tariame stipresniu balsu. Stipresnis vieno skiemens tarimas žodyje vadinasi kirtis. Stipriau ištartas skiemuo yra kirčiuotas. Pagrindiniai kirčiavimo sunkumai : kirtis nepastovus, lietuvių kalba turi priegaides. Kairinio kirčio ženklą turi tik trumpieji skiemenys. Trumpieji balsiai i ie u visada žymimi kairiniu ženklu. Pagrindinės kirčiavimo taisyklės: 1. Žodžio galo dėsnis. Jei galūnė yra trumpa, tai kirčiuojame kairiniu kirčio ženklu (mama). Jei galūnė ilga, kirčiuojame tvirtagališkai – riestiniu (salos). 2.Atvirojo skiemens dėsnis: kuris iš dešinės pusės neturi sau priklausančio priebalsio bendrabutis – kirčiuojame riestiniu. 3.Priešpaskutinio skiemens taisyklė:ji yra kirčiavimo sistemos pagrindas. Jei kaitomo žodžio priešpaskutinis kirčiuotas skiemuo yra tvirtagalis arba trumpas, tai žodis priklauso 2 arba 4 kirčiuotei ir kirtis tam tikrose formose privalo šokti į galūnę. Formos mot. Gim, vns. (ranka), dgs. Gal. (mamos), vns.įng. (ranka), į vietininko galūnę (Kaune). Kirčiuotės yra 4.
I kirčiuotė vienintelė kurioje kirtis nešokinėja, niekada negali būti kirčiuota galūnė. Antras nuo galo skiemuo visada turės tvirtapradę priegaidę moteris (kairinis). II kirčiuotė. Antras nuo galo skiemuo tik riestinis arba trumpas. Tam tikrose formose kirtis šoka į galūnę. (vns, įng. Ir dgs.gal. ) III kirčiuotė. Antra nuo galo skiemuo visada dešininis arba skiemuo yra trumpas (galva, galvos). IV kirčiuotė. Antras nuo galo skiemuo turės riestinį arba bus trumpas. (kraštas).
Mot. Gim, būdvardžių III kirčiuotės niekada nebus kirčiuota galūnė .
5. Senosios ir naujosios svetimybės. Savų ir skolintų žodžių santykis.
Svetimi žodžiai lietuvių kalboje yra skoliniai – tarptautiniai žodžiai, be jų niekas neišsiverčia. Yra dar