Ieškoti
:
:
Pamiršote slaptažodį?  Prisijungti>>
(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

Lietuvių kalbos tarmės


Lietuvių kalba, kaip ir kitos kalbos, suskilusi į tarmes. Tos tarmės viena nuo kitos skiriasi ne tik žodynu, bet ir fonetika, morfologija, net ir sintakse.
Šalia tarmių turime ir bendrą visiems lietuviams bendrinę kalbą. Ji pagal tam tikras taisykles sunorminta ir yra visos tautos susižinojimo ir bendravimo, kultūros kūrimo priemonė. Bendrinė kalba yra didelė tautos vertybė.
Mokslas, tiriantis tarmes, vadinamas dialektologija,o tarmių tyrėjai - dialektologais. Lietuvių kalbos mokslui tarmių duomenys ypač svarbūs, nes tarmės yra svarbus šaltinis lietuvių kalbos istorijos mokslui.
Lietuvių kalba turi dvi pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių. Geriau senuosius baltų garsus ir formas išlaikė aukštaičių tarmė. Tiek aukštaičių, tiek žemaičių tarmės suskilusios i patarmes, kurios viena nuo kitos gerokai skiriasi.

Aukštaičių tarmė

Aukštaičių tarmę patogiausia skistyti
į patarmes pagal am, an, em, en ir ą, ę tarimą. Vakarų aukštaičiai juos taria kaip ir bendrinėje kalboje, pvz.: kampas, ranka, tempia. Pietų aukštaičiai am, an, em, en išlaiko sveikus, bet ą, ę išvertė į ū, y pvz.: kampas, ranka, tempia, bet žūsis, tysia. Rytų aukštaičiai am, an, em, en ir ą, ę verčia um, un, im, in ir ū, y pvz.: kumpas, runka, timpia, minkas ir žūsis.
Iš vakarų aukštaičių artimiausia bendrinei kalbai pietinė dalis (Kaunas, Marijampolė, Prienai...) - vadinamieji kauniškiai. Kitų tarmių zmonėms, sąmoningai ar nesąmoningai siekantys bendrinės kalbos normos, šio krašto gyventojų kalba visuomet daro gražios, „taisyklingos“ kalbos įspūdį.
Skirtumų nuo bendrinės kalbos čia palygint nedaug. Antai sakoma: gyvęt „gyventi“, skolįtų „skolintų“ ; sęstu „senstu“, tįstu „tinstu“...

Ploto pietryčių dalyje, apie Marijampolę, Kalvariją, Prienus, ilginami tvirtapradžių il, im, in, ir, ul, um, un, ur pirmieji sandai, taigi tariama pavyzdžiui: tyltas „tiltas“, nutymti „nurimti“, pynti „pinti“, skūndžia „skundžia“, kūrmis „kurmis“. Tai ryški fonetikos ypatybė, kurios šios tarmės žmonės sunkiai atsikrato.
Iš kitų ypatybių, taip pat dažniausiai pasitaikančių tik ploto pietryčių dalyje, minėtas žodžio pradžios e ir ei vertimas a ir ai (pvz.: ažaras „ežeras“, aiti „eiti“ ), v pridėjimas žodžio pradžioje prieš uo, o (pvz.: vuoga „uoga“, vuostyti „uostyti“, voras „oras“ ), žodelių kaip, taip tarimas kap, tep. Tačiau kitose ploto dalyse, ypač šiaurės vakarų dalyje, neretai pasakoma ir priešingai, pvz.: ekmuo „akmuo“, elksnis „alksnis“.
Šiaurinė vakarų aukštaičių pratarmė, vadinamieji šiauliškiai, nuo bendrinės


[1]  2  3  4  Toliau



Skelbimai
 
 
 
NEBRANGIAI RASAU DARBUS  erikadarbai
 
Kokybški rašto darbai  RastoDarbai1
 
 
 
DIPLOMINIAI DARBAI, KURSI  diplominis2012
 
Teisės darbai  Magistrastjt
 
 
Esė ,Referatai,ND  Hesiodas
 




Darnipora.lt