Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Anga)

Aprašymas:

Darbas:

Jurga Ivanauskaitė (1961 – 2007) ryški staiga užgesusi kūrėja, visgi palikusi nemenką kūrybinį palikimą (20 įvairių žanrų knygų – esė, eilėraščiai, novelės, romanai, pasakos, interviu); pasižymėjusi ne tik literatūros, bet ir kitose meno srityse – dailės, fotografijos. J.I. darbai autobiografiški, tai tarsi įvairių gyvenimo tarpsnių veidrodžiai – hipių idėjų paveikti pirmieji kūriniai, vėliau kūrybinį impulsą teikė feminizmas, krikščionybė, dar vėliau budizmas: ieškojimai nuvedė į Rytus – Indiją, Tibetą. Galiausiai vis tik grįžtama namolei – Lietuvon. J.I kūrybai būdingas aistringas Dievo ir savęs ieškojimas, metafizinis ilgesys, gilinamasi į sudėtingą vyro ir moters santykį. Kaip pati autorė rašo:
,,Pasaulį man reikėjo apeiti vos ne keliais ir grįžti stipriai aplamdytais šonais, kad pamatyčiau, jog ir savo namuose viską turiu. Mane ramina, kad tai yra archetipinis paveikslas, ir aš nesu

išimtis. Antra vertus, manau, kad per tuos savo kančių kelius labai daug išmokau. Dabar pagaliau ragauju vaisius, kuriuos suteikė penkeri metai, praleisti Tibeto kultūros areale. Manau, kad vis dėlto tapau nauju žmogumi, o juk to ir siekiau. Anksčiau buvau labai destruktyvi ir užvis labiausiai mėgau save naikinti, o pasaulį mačiau niūriausiomis spalvomis. Dabar esu daug pozityvesnė, ramesnė, o ir pasaulis man nebeatrodo ta vieta, kurioje esu už bausmę.“
Kodėl visa tai rašau? Nes, manau, kad analizuojant kūrinį, būtina atsižvelgti į visumą; tuomet turime galimybę giliau įsismelkti į kūrinio esmę ir prasmę.
Novelė ,,Regėjimai geltonoje šviesoje” paimta iš novelių rinkinio ,,Pakalnučių metai”. (Parašyta 1982 m. – tuomet jai buvo 21 – kaip mums dabar.) Tai ankstyvoji rašytojos kūryba, besiformuojantis žvilgsnis į pasaulį. Kūrinio pavadinimą sudaro trys žodžiai – ką sako kiekvienas jų? Regejimai - tarsi nuoroda į metafizinę plotmę, žodis pavartotas daugiskaita, reiškiantis, kad galbūt atsivers ar bus atverta, kas iki šiol nepastebėta ar paslėpta. Tačiau regėti įmanoma tik šviesoje, šiuo atveju išskiriama geltona šviesa (regėjimai geltonoje šviesoje) - šviesa juk gali būti ne tik geltona.
Pačioje pradžioje apeliuojama (vartojant esamąjį laiką) į skaitytoją, jo vaizduotę (,,Įsivaizduokite, kad ši istorija parašyta aitriai žaliu rašalu geltoname popieriuje.“), tuomet, jau būtuoju laiku, pradedama pasakoti istorija; paminima, kad ,,visa atrodė truputį grėsmingai“. Konkretūs faktai (,,Buvo ankstyvas liepos rytas“, ,,kelias, kuriuo važiavome“) aprašomi tarsi būtų tapomas paveikslas, apipinami epitetų ir palyginimų gausa (,,gaudė lyg artėjantis potvynis, ,,spengė it tyla prieš