Darbas:

nei prieš vienus, du... metus? Apie HL gydymo rezultatus. „Normalaus“ gydymo pasekmė – išgijimas. O kame yra kardiologinio „gydymo“ pasekmė, jei nėra išgijimo (o jo negali būti, kadangi liga nepagydoma)? Pabandykite pateikti šį klausimą sau ir jūs patys rasite atsakymą į jį: a) pagydomos ligos gydymas baigiasi išgijimu; b) nepagydomos HL gydymas baigiasi ... insultu arba infarktu. Apie vaistus. Nekreipiant dėmesio į tai, kad daugybė kartų vartojami terminai „vaistai“, „vaistiniai preparatai“, iš tikrųjų visi „vaistai“ nuo HL iš vis nėra vaistai, o yra „preparatai, mažinantys arterinį spaudimą“. Tai sintetinės cheminės medžiagos, turinčios trumpalaikį šlapimą varantį, raminantį ar kraujagysles plečiantį poveikį. Bet gi, daugelis „hipertonikų“ mano, kad „tabletės nuo spaudimo“ yra vaistai. Iš tikrųjų vaistų nuo HL nėra! Todėl nėra gydymo ir atitinkamai nėra išgijimo. Manome, kad jūs pastebėjote, jog visi „vaistai“, kuriuos įvardina kardiologai, suteikia organizmui labai pavojingus šalutinius poveikius. Tačiau, nežiūrint į tai, jie teigia, kad „preparatų vartojimas turi tapti neatskiriama jūsų dienotvarkės dalis“ ir „HL reikalauja pastovaus gydymo visą gyvenimą“. Apie gydytojo vaidmenį, gydant hipertoninę ligą. Kadangi HL gydymo nėra, reiškia gydytojai jos negydo. Iškyla natūralus klausimas: kur čia slypi gydytojo „darbas“, ką jis daro su pacientais? Gydant „pagydomą“ ligą, gydytojo darbas akivaizdus: - diagnostika, t.y. liguistumo priežasčių nustatymas; - vaistų parinkimas, t.y. to, kas veiks liguistumo priežastis; - vaistų dozės paskyrimas ir jų vartojimo dažnis; - gydymo eigos stebėjimas iki pasveikimo. „Kardiologiškai gydant,” gydytojo vaidmuo yra tame, kad visą gyvenimą atliktų bandymus su pacientu, parenkant jam iš standartinio rinkinio tokius preparatus, kurie reguliariai mažins arterinį spaudimą iki tam tikros „normos“ su minimaliais šalutiniais poveikiais“. Apie HL pavojingumą Kame slypi HL pavojingumas? Dėl ko žmogus iki savo gyvenimo pabaigos „pagal dienotvarkę“ priverstas vartoti „vaistus“, kurie griauna organizmą (kenkia kepenims, inkstams), neturint jokios vilties, kad sveikata pagerės? „Sunki“ arterinė hipertenzija, kuri viso labo „gali pasireikšti galvos skausmais ir kraujo išsiliejimu į akies tinklainę bei junginę“. Tačiau, visai kas kita – „nuosaiki“ HL. Kuo gi grėsminga mums „nuosaiki“ HL, kurią kardiologai siūlo gydyti net gi organizmo griovimo kaina? Apie tai autoritetingų kardiologų knygoje kažkodėl pasakyta labai mažai, iš viso devynios eilutės (knygoje 497 puslapiai).
15
Apie padidinto arterinio spaudimo grėsmę kardiologai rašo mažai, nekonkrečiai ir neįtikinamai. O apie tai, kokio pavojingo rezultato galima sulaukti kovojant su padidintu AS, kai jis vieną kartą bus „ pernelyg“ sumažintas „vaistų“ pagalba, kardiologai visai nieko nerašo. Sunku įsivaizduoti, kad jie nežinotų apie šį pavojų. Tikriausiai žino, bet kažkodėl nerašo. Medicininė aklavietė Vaizdas gana liūdnas! Kardiologai, kurių specialybė – širdis bei kraujagyslės, kalba apie nežinomą pavojų dėl padidinto AS ir ragina žmogų mažinti jį visais įmanomais būdais iki tam tikros, atvirai kalbant, niekam nežinomos normos. Neuropatologai, kurių specialybė - smegenys ir nervai, kalba apie „ligą, sukurtą gydytojų rankomis“ t.y. apie smegenų išemiją (tame tarpe ir apie insultą), kurie atsiranda sumažinus medikamentinį AS. Ir AS sumažinimą medikamentais iki „normos“ jie vadina „nesaikinga terapija“. Tačiau liūdniausia jų pacientams yra tai, jog ir kardiologai, ir neuropatologai negali kartu išspręsti šio klausimo. Jie dar tik „mano, kad ras supratimą“. Kada? Tarkim, kad kada nors neuropatologai vis gi prisibels prie kardiologų ir šie pripažins, kad kova su hipertonine liga ,,priešhipertenzinėmis priemonėmis” padaro žmogui didesnę žalą, nei esamas ,,padidintas” AS, ir kad ši kova labai pavojinga sveikatai ir net gi žmogaus gyvybei. Bet ką gi tuomet daryti su „priešhipertenzinėmis priemonėmis“? Šiandieną priešhipertenzinės priemonės yra vienos iš labiausiai parduodamų pasaulyje medikamentų. Tai sudaro dešimtis, o gal ir šimtus milijardus dolerių per metus. Manome, kad kiekvienas sveikai mąstantis žmogus supranta, kad kardiologai ir terapeutai šią „kovą su spaudimu“ kažin ar baigs dar ir todėl, kad tai taps visos medicinos nepagrįstumo pripažinimu. Kaip mes išsiaiškinome, HL „gydymas“ – tai tik preparatų, mažinančių AS, skyrimas. Nieko kito tiesiog nėra! Kardiologų ir neuropatologų diskusijos centre yra vienas labai svarbus kiekvienam „hipertonikui“ klausimas: koks gi yra normalus arterinis spaudimas? Ar kiekvienam žmogui taikomi konkretūs skaičiai? Galima daryti prielaidą, kad yra bendra daugelio jaunų žmonių AS norma 120/80, nes jie kol kas dar sveiki (nors ir tarp jų yra nemažas nuošimtis hipotonikų). Tačiau apie kokią normą galima kalbėti 50 – 60-mečių, kurių AS jau dėl amžiaus turi būti aukštesnis, nei jaunų žmonių ? Bet kiek aukštesnis? Tarp 50 – 60-mečių labai mažai sveikų žmonių, atitinkamai ir AS norma turi priklausyti nuo sveikatos būsenos. Tačiau kaip priklausyti? Dar vienas klausimas. Jei žmogus jaunystėje turėjo žemą