Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

vaistus, AS krisdavo iki 160/100 – 170/110, bet ryte vėl būdavo per 200. Virpamosios aritmijos priepuolius pradžioje gydžiau kardiologijos dispanseryje, vėliau namuose, pastoviai vartodama kardamoną. Aš, su dideliu stažu gydytoja terapeutė, vykdžiau visas akademines medicinos rekomendacijas. Ir štai 2002 metų pavasarį buvau pripažinta antros grupės invalide. Be to, mane konsultavo ir angiochirurgijos klinikoje, kurioje buvo paskirta dar visa krūva vaistų ir, jei nebus gydymo efekto, rekomendavo atlikti kaklo kraujagyslių operaciją. Taip manyje susiformavo visa ,,puokštė’’ rimtų susirgimų, reikėjo vartoti labai daug medikamentų, kurie brangiai kainavo. Pradėjau ieškoti kelių, kad galėčiau atsikratyti nors dalies medikamentų. Į daugelį netradicinių gydymo metodų aš žiūrėjau nepatikliai. Tačiau vieną kartą televizijos laidoje išgirdau apie treniruoklį. Savo bibliotekoje perskaičiau visą turimą literatūrą apie kvėpavimo

fiziologiją ir nusprendžiau, kad reikia pamėginti, blogiau nebus. Nusipirkau treniruoklį ir pradėjau juo naudotis. Pirmąsias dvi savaites man buvo sunku kvėpuoti, norėjosi viską mesti. Taip būdavo pirmas 6-7 minutes, bet aš kantriai vykdžiau rekomendacijas. Išsiskirdavo daug seilių, bet jau 8-9 minutę kvėpuoti būdavo taip lengva, kad norėjosi skristi. Po dviejų savaičių seilės jau nebeišsiskirdavo, ir kvėpuoti buvo lengva. Arterinis spaudimas jau tapo nuo 170/110 iki 120/80. Palaipsniui mažindama vaistų dozes, atsisakiau antihipertenzinių preparatų. Po mėnesio mano savijauta taip pagerėjo, kad atsisakiau visų medikamentų, tame tarpe ir kordarono, kurio dozės ilgą laiką negalėjau net sumažinti. Praėjus dviem mėnesiams, dingo kojų patinimai. AS stabilizavosi tarp 120/80 – 170/110. Kai AS priartėdavo prie ribos 170/110, aš dar kartą kvėpuodavau 10-15 minučių, ir po 40 minučių ar valandos AS sumažėdavo. Praėjo virpamosios aritmijos priepuoliai. Numečiau 5 kg svorio. Menjerio sindromas daugiau nepasireikšdavo, dingo skambesys dešinėje galvos pusėje. Absoliučiai įsitikinusi, kad tik naudodamasi šiuo paprastu treniruokliu, pagerėjo mano savijauta. Aš laiminga! Dabar gyvenu aktyvų gyvenimą, neatsisakau gana nemažo fizinio krūvio sodo sklype. Įgijau buvusią formą, grįžau prie normalaus gyvenimo. Iš visos širdies dėkoju nuostabiems žmonėms, sukūrusiems šį nepakeičiamą (kiekvieno sergančio žmogaus gyvenime) kompleksą, dovanojantį sveikatą“. Tai, kas atsitiko Valentinai Grigorjevnai Surkovai, neturėtų patikėti nei vienas terapeutas ar kardiologas. Ji tapo sveiku žmogumi, nustojo vartoti vaistus, o tai prieštarauja kardiologijos ir teorijai, ir praktikai. Medicinos požiūriu šito negali būti. Juk