Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Dziuzas)

Aprašymas:

Darbas:

Heriko Radausko eilėraščio „Liūdesys“ interpretacija

Henrikas Radauskas – vienas ryškiausių XXa. lietuvių poetų, artimas neoromantizmo atstovams, atsiskleidęs kaip modernistas, kurio kūryba atsiremia į estetinį grožį, kultūrą, meną. Taip pat lyrikoje dažniausiai poetas nepalieka vietos savo jausmų ar asmeninio gyvenimo atspindžiams, todėl vienas iš Henriko Radausko kūrybos bruožų ir yra lyrinio „aš“ atsisakymas. Šią figūrą eilėraščiuose pakeičia pasakotojas, tarsi iš šalies, stebintis pasakojamą istoriją, kurioje veikėjais tampa ne tik įprasti, bet ir nematerealūs daiktai, pavyzdžiui, eilėraštyje „Liūdesys“ (iš rinkinio „Fontanas“) pagrindiniais veikėjais tampa sapnas, naktis, kometa ir net pats liūdesys.
„Liūdesys“ yra kitoks nei dauguma H. Radausko darbų, jau pats jo pavadinimas atskleidžia dvasinę rašytojo būseną ir gali būti tiesiogiai siejamas su jausmais, kuriuos išgyvena lyrinis

subjektas. Liūdna nuotaika kuriama jau nuo pat pirmosios strofos, kurioje pilkomis, išblukusiomis spalvomis bei mirties metaforomis atsiskiriama nuo realaus išorinio pasaulio ir pasineriama į sapną, tarytum nutapytą paveikslą:

Pro pageltusį lempos lavoną
Skrenda sapnas ir meta ant kranto
Mano sielą - į debesio foną,
Kaip paveiksle kažkokio Rembrandto.

Poetas žaidžia spalvomis ir formomis: gelsva („pageltęs lempos lavonas“) ir pilka („debesio fonas“) – blankios spalvos, kurios, kaip minėjau, pasitelkiamos nuotaikai kurti, o kranto ir dangaus atvaizdai yra neatsiejami nuo begalybės, amžinybės. Žodžiai „Meta ant kranto / Mano sielą“ - artimi lavonų, nereikalingų daiktų ar silpnų gyvūnų išmetimui į krantą iš jūros – tai parodo lyrinio „aš“ bejėgiškumą, pasidavimą aplinkos įtakai. Paskutinėje strofos eilutėje palyginimu sukonkretinamas ne tik visas pasakojamas vaizdas, bet kartu ir įvardžiu „kažkoks“ autorius tarsi pasako savo neigiamą nuomonę apie danų dailininko Rembrandto kūrybą.
Antroje strofoje eilėraštis transformuojasi, kinta (dinamika būdinga H. Radausko kūrybai) atsiranda naujas pasakojamos istorijos veikėjas „Liūdesys“. Jis tarsi nauja figūra kuriamame paveiksle, savo veiksmais atvirai įprasminanti lyrinio subjekto išgyvenimus:

Liūdesys iš tamsos išsilaužia
Ir sukausto man plaukus ir burną,
Kaip vidunaktis gęstantį laužą,
Kaip žiedai sidabrinį Saturną.

Šioje strofoje liūdesys tapatinamas su vidurnakčiu, naktimi, tamsa, o nepasidavimas jam – su ugnimi. Toks kontrastas yra dviejų jėgų, (jausmų, nuotaikų) veikiančių lyrinio subjekto dvasią ir psichologinę bei fizinę būsenas, priešpriešos atvaizdas. Iš žodžių „sukausto burną“, galima suvokti,