Darbas:
pobūdį – nuotykių,kriminalinis, kelionių, psichologinis, filosofinis; pagal pasakojimo būdą –
laiškų, dienoraštinis, pasakojimo pirmuoju asmeniu, vidinio monologo ir kt.
Iki XVIII a. romanas Europoje buvo laikomas žemuoju, pramoginiu,
prastuomenei skirtu žanru. XVIII a. jis įgijo tokį pat prestižą, kaip ir
seni aukštieji žanrai, t.y. tragedija, epas, poema, o XIX a. viduryje tapo
vyraujančiu literatūros žanru. Nuo tol nacionalinės literatūros branda
vertinama pirmiausia pagal romano laimėjimus. XVIII a. – XX a. – žanro
klestėjimo metai. Didieji XIX a. romanistai (O. Balzakas, Stendalis, G.
Floberas, Č. Dikensas, L. Tolstojus, F. Dostojevskis) suformavo vadinamąjį
klasikinį romano modelį. Romano teorijos sferoje ima vyrauti sudėtinga „aš”
ir „pasaulio” kontfrontacijos (ir taikios, ir aštresnės) problema. Pamažu
įsigalint realizmui jau vyksta įvairiausi formos
ir romanas tampa patraukliausiu modernių kūrėjų įrankiu.
Realistai tarėsi atstovaujantys gyvajai, novatoriškai literatūrai
ir skelbėsi pakeisią išsisėmusius klasicistus ir romantikus, pernelyg
atitrūkusius nuo tikrovės ir linkusius į kraštutinumus. Anot realistų,
menininkas privalo atrinkti pirminę medžiagą, ją sukomponuoti ir išdėstyti
taip, kad gimtų meno kūrinys – romano stilius turi būti tobulai paprastas.
Jie siekė atmesti romantizmui būdingą subjektyvistinį, idealizuojantį
pradą, iškelti tikrovės objektyvumą, istorinį ir socialinį konkretumą,
kritiškai vaizduoti realią žmogaus aplinką, kurti tipiškus charakterius
tipiškomis aplinkybėmis. Tikrovę vertino humanizmo ir socialinės teisybės
požiūriu. Stengėsi išlaikyti tipiškų ir individualių ypatybių pusiausvyrą.
Vaizdų objektyvumas ir realistinis, socialinis konkretumas, žmogaus
paveikslo įvairiapusiškumas, socialiniai, moralinai ir psichologinai
konfliktai – tai realistinio kūrinio reikalavimai. Suklesti proza, drama,
satyra. Ypač populiarus romanas – socialinis, istorinis, autobiografinis,
psichologinis, satyrinis. Rašytojai realistai stengiasi perteikti objektyvų
gyvenimo vaizdą, pastebėdami visa, kas yra teigiama ir neigiama. Realistai
sukuria tipizavimo principus. Kūrėjas renkasi tai, kas būdinga aprašomai
epochai, žmonių klasei, o ne atsitiktinius dalykus. Realistai daug dėmesio
skiria detalei, tiksliam aplinkos vaizdavimui. Rašytojai realistai parodo
ir to meto visuomenės gyvenimo normas, papročius, žmonių santykius, nupiešę
nepatrauklų visuomenės vaizdą, drauge verčia skaitytoją mąstyti
Komentarai