Darbas:
metodu mokyti ir treniruoti juos ir jų pasiekto darbo našumo normas taikyti kitiems; administracijai bendradarbiauti su dirbančiaisiais diegiant darbo organizavimo sistemą;
atskirti vadovavimo ir darbų ruošimo funkcijas ir atsakomybę nuo tiesioginio darbo vykdymo.
Toks valdymo tipas ( teilorizmas ), dar šimtmečio pradžioje davęs milžinišką ekonominį efektą, jau seniai prarado savo privalumą.
A.Seilius savo knygoje rašo, kad jau 1842 m. prancūzas M.Lekler pateikė idėją, kad darbininkai turi dalyvauti gaunant pelną. Senojoje sistemoje buvo mokama už žmogaus buvimą darbe ( kaip pas mus ), bet ne už jo darbo indėlį. Kada administracija nekontroliuojama sumažina įkainius, darbininkui sąmoningai riboja išdirbį, jiems svarbiausia išlaikyti uždarbį, bet ne kokybę ar kiekybę. Darbininkams nesvarbūs organizacijos nuostoliai. Šią problemą iš esmės bando spręsti F.Taylor. Viena vertus, jis remiasi jau minėtais darbais,
F.Taylor sistemą visapusiškiau įvertinti galima panagrinėjus keletą darbų. Jo mokslinės veiklos evoliucijoje matome 3 fazes. Pirmas – klausimas dėl iniciatyvos ir darbo užmokesčio diferencijavimo. Buvo pasiūlyta įsteigti specialų padalinį, kuris turėjo įtikinti darbininkus, kad administracija nusprendė premijuoti tik gerą, bet ne bet kokį darbą. Šio skyriaus darbas buvo tikslių dienos išdirbio normų įtemptai dirbant nustatymas. Tačiau buvo apsirikta, nes darbininkai nenorėjo savęs prievartauti, kadangi normos buvo didinamos. F.Taylor klaidingai manė, kad griežtas normų reglamentavimas ir uždarbis išspręs našumo problemas.
Tai buvo bandymas nustatyti tiesioginį ryšį tarp darbo užmokesčio ir išdirbio normų. Iš esmės darbo užmokesčio lygiavos panaikinimas buvo labai konstruktyvus pasiūlymas. Tačiau tarp sumanymo ir realizavimo buvo milžiniškas atotrūkis, nes numatyta, kad neįvykdžius normų turėjo būti mažinamas atlyginimas, tiksliau sakant, buvo numatyta ne premijavimas už darbą, bet nuobauda už neįvykdymą.
Antruoju etapu galima būtų pripažinti naują principą: kontroliuoti ne darbininko darbo našumą, bet patį jo darbo metodą. Kontrolės elementais buvo pasirinkti: įrenginių ir įrankių norminimas, darbo paruošimas ir paskirstymas, instruktavimo kortelės, kokybės kontrolė ir kt. Buvo nustatyti du atlyginimai – maksimumas už sunkų darbą ir minimumas už lengviausią darbą. Buvo manoma, kad tai stimuliuos darbo rūšies pasirinkimą ir nustatys kriterijus tarp sunkaus ir lengvo darbo. Ne mažesnę reikšmę turėjo darbo metodų tobulinimas. Buvo numatyta, kad reikia sistemingai kontroliuoti visas smulkmenas. Formuojama griežta,
Komentarai