Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

programatoriai yra aprūpinami skirtingų tipų keičiamais lizdais. Mikroschemų su dideliu kiekiu išvadų ir besiskiriančių nuo DIP korpusų programavimui yra naudojami specialus adapteriai. Tai gali taip pat smarkiai padidinti programatoriaus kainą.
Šiuo metu gyvuoja du programatorių projektavimo būdai. Pirmas ir labiausiai numanomas naudoja programatorių gamybai universalias, standartines aparatūrines sąsajas bei detales. Universalios tvarkyklės privedamos prie lizdų išėjimų ir turi tenkinti visą eilę specifinių aparatinių reikalavimų programuojant mikroschemas. Vieni iš tokių reikalavimų yra šie: sugebėjimas perduoti ir nuskaityti loginius lygius, sugebėjimas perduoti sudėtingas taktines eiles, sugebėjimas paduoti įtampą diapazone nuo 0 iki 27 V su 0.1 V paklaida ir t.t. Visų šių sąlygų tenkinimas iššaukia milžiniškas išlaidas. Universalaus programatoriaus tvarkyklių skaičius turi atitikti lizdo išvadų skaičiui, pvz.

40 tvarkyklių DIP-40 lizdui arba 84 tvarkyklės LCC-84 lizdui. Taigi įtaisas tampa labai sudėtingu ir brangiu, bet tuo pačiu ir universaliu. Turint 40 universalių tvarkyklių ir universalų lizdą DIP-40 galima tvirtai pasakyti, kad galiam bus programuoti visas esamas ir naujas mikroschemas, kurios turi DIP korpusus (iki 40 išvadų), be papildomų sąsajų. Būtent pagal šiuos principus konstruojami brangus ir universalus programatoriai.
Antras būdas pagrįstas tuo, kad programatorius optimizuojamas atsižvelgiant į numanomas naudoti mikroschemas. Šios rūšies programatoriai paprastai yra žymiai pigesni už universalius, tačiau tuo pačiu yra mažesnio lankstumo bei turi mažesnes panaudojimo sritis. Papildomas naujų mikroschemų tipų palaikymo įdiegimas dažnai turi sunkumų, o kartais yra ir neįmanomas.
Atsižvelgiant į programatorių gamybos ypatumus galima teigti, kad kompromisas tarp skirtingų projektavimo technologijų yra šis: universalios tvarkyklės skaidomos į du funkcinius blokus; universalių tvarkyklių rinkinį ir „aukštos“ komutacinės įtampos įrenginį. Tokia programatoriaus architektūra leidžia išsaugoti universalių programatorių privalumus ir žymiai sumažinti gamybos bei pardavimo kaštus.
Apžvelgsime programatoriaus prijungimo prie kompiuterio būdus. Labiausiai paplitę yra šie:
· Prijungimas prie spausdintuvo sąsajos;
· Prijungimas prie nuoseklios sąsajos;
· Prijungimas prie specialios kompiuteryje įtaisytos plėtimo plokštės.

Kiekvienas iš pateiktų būdų turi savo privalumų ir trūkumų. Specialių plėtimo plokščių panaudojimas prijungiant programatorių prie kompiuterio žymiai supaprastina jo schemą. Šiuo atveju galima atsisakyti nuo pakankamai galingo maitinimo šaltinio, panaudojant kompiuterio