Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo valstybės...

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

paminėti 1919 metų Įstatymą apie draugijas bei vėlesnį, jį pakeitusį 1936 metų Draugijų įstatymą. Įdomu tai, kad didžioji dalis 1995 metais priimto Visuomeninių organizacijų įstatymo nuostatų (galimybės būti nariu piliečio apribojimai, minimalus narių skaičius, organizacijos veiklos sustabdymo tvarka, perregistravimo reikalavimai) buvo paimta būtent iš 1936 metų Draugijų įstatymo ar bent jau yra labai panašios. Draugijų įstatymas reglamentavo visas draugijas, asociacijas, išskyrus religines ir tas, kurias reglamentuoja kiti teisės aktai [66;37]. Prieškario Lietuvos ne pelno organizacijų tradicija nėra visiškai išnykusi. Stipriausios ne pelno organizacijos po okupacijos ėmė veikti užsienyje. Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo buvo atkurtos ir nevyriausybinės organizacijos (skautai, ateitininkai, šauliai ir kitos) [43].
Sovietų sąjungos okupacijos laikotarpiu Lietuvoje, kaip ir kitose buvusiose SSSR šalyse,

ilgą laiką apskritai nebuvo ne pelno organizacijų (kaip ir tikrų, pelno siekiančių, įmonių) ir tik visuomenines organizacijas bei kooperatyvus vienu ar kitu aspektu būtų galima laikyti organizacijomis, panašiomis į tradicines vakarietiškas ne pelno organizacijas. Galima teigti, kad sovietiniais metais ne pelno organizacijoms buvo palikta tik pagrindinės visuomeninės organizacijos – Komunistų partijos palaikymo ir kai kurių laisvalaikio formų organizavimo vaidmuo arba profesinių organizacijų veikla, o kooperatyvai buvo planinio ūkio dalis.
Kalbant apie sovietmečio ne pelno organizacijas, reikia paminėti, kad ne pelno organizacijos veikė ir pogrindyje. Helsinkio žmogaus teisių rėmimo grupė ir “Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos” leidėjai – žymiausi iš tokių organizacijų [9].
Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir išsilaisvinus iš totalitarinio režimo, visuomenė pradėjo vaduotis iš valstybinio reguliavimo gniaužtų ir tuo pačiu perėmė daugelį gyvenimo sričių, anksčiau išskirtinai priklausiusių valstybės kontrolei. Lietuvoje pradėjo kurtis pilietinė visuomenė. Atsirado daug nevalstybinių savanoriškų organizacijų, kurios vienijo įvairių sluoksnių, skirtingų tikslų siekiančius žmones. Šios organizacijos ne tik leido kiekvienam individui geriau užtikrinti savo poreikių tenkinimą, bet bandė ieškoti galimybių padėti kitiems. Tokiu būdu Lietuvoje susiformavo daug nevyriausybinių organizacijų, kurios vertinamos kaip jungiamoji grandis tarp valdžios ir visuomenės.

NVO apibrėžimo bandymai.
Nuo nevyriausybinių organizacijų atsiradimo nestigo mėginimų jas apibrėžti. Praktiniame vadove nevyriausybinėms organizacijoms pateikiamas toks apibrėžimas – “Nevyriausybinė organizacija yra laisva