Darbas:
išplėsti priemones, kurias įgyvendina šalys narės, ir teikti paramą, kad Europos integracija vyktų tolygiai (30, p. 19).Regioninę ir sanglaudos politiką galima skirstyti į investicinę (įgyvendinama investicinių projektų pagalba) ir neinvesticinę (įgyvendinama, pavyzdžiui, mokesčių nuolaidų pagalba) (49, p. 83). Taip pat regioninė politika gali būti skirstoma į tiesioginę (arba savarankišką, t.y. taikomą tiesiogiai probleminiams regionams) ir netiesioginę (įgyvendinama per šakines politikas) (49, p. 83). Skirtingi autoriai nevienodai apibrėžia Europos Sąjungos regioninės politikos tikslą.
Pagrindinis ES regioninės politikos tikslas - subalansuoti regionų socialinės ir ekonominės plėtros sąlygas (49).
ES regioninės politikos tikslas - nuosekliai mažinti regionų socialinius ir ekonominius skirtumus bei skatinti tolygią visos ES raidą (53).
Įgyvendinant Europos Sąjungos regioninės politikos tikslus, turi būti
1. Koncentravimo principas reiškia, kad ES struktūrinių fondų parama turi būti naudojama menkiausiai išsivysčiusiuose regionuose. Remiamos iš anksto atrinktos sritys, nurodytos Nacionaliniame plėtros plane (Bendrajame Programavimo Dokumente), į kurį jos įtraukiamos, planuojant ateinančio laikotarpio šalies ūkio ir regionų ūkio plėtrą..
2. Programavimo principas reiškia, kad ES struktūrinių fondų parama skiriama integruotoms, daugiametėms ir ES gaires atitinkančioms plėtros programoms įgyvendinti, kurios rengiamos pagal Europos Komisijos nustatytus bendrus kriterijus. Dabar ES regioninės politikos programinis laikotarpis yra 2000-2006 metai.
3. Partnerystės principas reiškia, kad vykdant ES struktūrinių fondų paramos programavimą, įgyvendinimą, priežiūrą ir vertinimą turi būti konsultuojamasi su regioninės ir vietos valdžios institucijomis, ekonominiais bei socialiniais partneriais, t. y. kuo glaudesnį bendradarbiavimą tarp Komisijos ir šalių narių atitinkamų valdžios institucijų nacionaliniu, regioniniu ir vietiniu lygmeniu nuo priemonių rengimo stadijos iki jų įgyvendinimo.
4. Papildomumo principas reiškia, kad ES struktūrinių fondų parama turi papildyti, o ne pakeisti ES valstybių narių viešąsias ir kitas atitinkamas struktūrines išlaidas. Kiekviena ES narė turi nustatyti tokį išlaidų lygį, kad galėtų išlaikyti visą programinį laikotarpį. Tačiau, esant tam tikrai konkrečiai ekonominei padėčiai (privatizacijoms ar itin didelėms praėjusių programinių laikotarpių struktūrinėms išlaidoms), taikomos išimtys. Komisija labiau linkusi papildyti šalių narių įnašus, negu mažinti juos.
Išskiriami trys struktūrinės (regioninės) politikos tikslai
Komentarai