Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

TURINYS ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………3 1. LITERATŪROS RŪŠIES IR ŽANRO SAMPRATA……………………………………………....7 1. Romano žanro istoriniai matmenys……………………………………………………………..8 2. Teoriniai romano žanro aspektai………………………………………………………………10 2. PETRO CVIRKOS KŪRYBOS APŽVALGA ……………………………………………………12 3. ROMANO „ŽEMĖ MAITINTOJA” MENINIO PASAULIO STRUKTŪROS ELEMENTAI…..15 3.1. Tematika ir veiksmo eiga ……………………………………………………………………..15 3.2. Problematika ir kompozicija ………………………………………………………………….18 3.3. Veikėjai………………………………………………………………………………………..21 4. STILISTINIS ROMANO SAVITUMAS…………………………………………………………..35 4.1. Pasakojimo erdvė ir pasakotojo vaidmuo romane „Žemė maitintoja”………………………...35 4.2. Aprašymai……………………………………………………………………………………..36 4.3. Monologai ir dialogai………………………………………………………………………….37 4.4. Gamtos vaizdai ………………………………………………………………………………..39 4.5. Kalbos ypatumai ………………………………………………………………………………40 IŠVADOS………………………………………………………………………………………………42 LITERATŪROS SĄRAŠAS …………………………………………………………………………..44 PRIEDAS Nr. 1………………………………………………………………………………………...46 PRIEDAS Nr. 2………………………………………………………………………………………...47

Darbas:

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS


HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS


LITERATŪROS KATEDRA

Lietuvių filologijos ir švedų kalbos studijų programos IV kurso studentė

Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanrinis stilistinis savitumas

Bakalauro baigiamasis darbas

Darbo vadovas:

doc. Aleksandras Žalys

Klaipėda, 2004




ĮVADAS


Kiekviena save gerbianti tauta privalo rūpintis kultūros ir meno
palikimu. Ypač mūsų dėmesio laukia žodžio meno – literatūros palikimas, nes
vadovaujantis

iš socialistinės dogmatikos reikia dar kartą peržvelgti
lietuvių literatūros raidą, įvertinti lietuvių rašytojų indėlį į ją bei iš
naujo peržvelgti į rašytojų kūrinius, tinkamai atskleisti jų meniškumą.
Lietuvių literatūrinis palikimas – kiek daugiau nei šimto metų
pasiaukojančiai dirbusių talentingų žmonių kūriniai, tad literatūros
tyrinėtojams ši pareiga iš tiesų turėtų būti viena svarbiausių. Ypač
aktuali yra Nepriklausomos Lietuvos metais sukurtos literatūros vertinimo
problema. Dar XX a. pradžioje lietuvių menininkų suvokta estetinė veikla
buvo kaip moralinė pareiga meninės kūrybos pavidalais perduoti grožį
kitiems. Vaduojantis iš meną varžančio utilitarizmo, grožis ir meninis
įtaigumas tapo stipriomis kūrybos paskatomis. Į XX a. pradžios
civilizacijos permainas jutriai reagavo literatūros kūrėjai, pradėję
domėtis pasaulinės klasikos kūriniais. Jie propagavo naujas estetines
koncepcijas, pradėjo suvokti save Europos tautų literatūrų kontekste.
Būtent nuo XX a. pradžios prasideda lietuvių modernioji literatūra. Ji
atsiskiria nuo ankstesnės literatūros, kaip praeities balso, ir siekia būti
šiuolaikinė, atitikti savo laiko žmogaus dvasią, santykį su aplinka. Į
modernumą XX a. pirmosios pusės lietuvių prozą lenkė pokyčiai, įvykę
Europos kultūroje, kur formavosi naujos kryptys (impresionizmas,
simbolizmas), reiškėsi naujos filosofinės idėjos. Lietuvių menininkai su
tomis idėjomis susipažino studijuodami, lankydamiesi Europos šalyse,
skaitydami.
Lietuvių modernioji proza iš XIX a. kūrinių skyrėsi