Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

Darbas:

Tėvynė Justino Marcinkevičiaus poezijoje

Justino Marcinkevičiaus tėvynė – tai jos kalba, jos istorija, jos gamta, jos šventės ir papročiai bei jos Žmogus.
Ypač daug dėmesio savo kūryboje Marcinkevičius skyrė gimtajai kalbai. Kalboje, Marcinkevičiaus nuomone, atsiskleidžia tautos savastis. Kalbos šaknys glūdi motinų dainose: „iš pasakų motinos žodžiais..“ („Kalbėjai“), „Iš motinų lūpų išdygo“ („Kalba“). Būtent motina yra pirmoji vedlė kalbos labirintuose, todėl labai svarbu, kad ji atskleistų, kiek daug gali vienas žodis, o jis: „apšviečia ir veidą tavo, ir žemę“. Marcinkevičius yra pasakęs: „nė vienas iš mūsų nemoka būti vienas“, tad būtent kalba neleidžia atsklinkti vienatvės šešėliui: „Ne vienas aš. /Tikrai, yra kalba“(„Ne vienas aš“). Tiesa, kalba ne visada yra švelni, tačiau ta kalba, kuri atėjo iš mūsų tėvų, močiučių yra tikroji tautos šventovė. Žodžiai,

kurie išliko nuo seniausiųjų amžių, yra būtent tie tikrieji daiktų vardai, kuriais gali „...išeiti, pašaukti / tuo vienu vardu / ir žvėrį, ir paukštį / Ir žmogų kartu.” (“…išeiti, pašaukti…).
Keliaudama kalba per amžius išsaugojo savyje tautos istoriją, kurią Justinas Marcinkevičius savo “Mažojoje trilogijoje” suskirstė į tris dalis – valstybės sukūrimą (eilėraštis “Mindugas”), rašto istoriją (eilėraštis “Mažvydas”) bei kultūrą ir papročius (eilėraštis “Katedra”). Mindaugui buvo labai sunku kurti Lietuvą, juk “tam darbui, kur apsiėmė,/ nėr pabaigos.”. Tačiau jis sukūrė valstybę, kurią apvainikavo Mažvydo išsaugota kalba: „Ant Lietuvos/ mano širdis patekėjo”. Marcinkevičius trilogijos dalyje “Katedra” atskleidžia kultūros, išprūsimo svarbą: „Dabar aš tuščias, nors dar nežinau, / kas ką pastatė, kas kurį sukūrė”. Įdomu tai, kad Poetas visą Lietuvos istoriją sugebėjo sutalpinti į vieną strofą: „Kiek rovė — neišrovė./Kiek skynė — nenuskynė./Todėl, kad tu — šventovė./Todėl, kad tu — tėvynė.” (eilėraštis “Lopšinė gimtinei ir motinai”). Rašytojas taip parodo tėvynę kaip tvirčiausią žmogaus atramą.
Tautos istoriją ištikimai lydi jos palydovai – šventės ir papročiai. Justino Marcinkevičiaus eilės netoli nutolo nuo lietuvių liaudies dainų motyvų eilėraštyje „Linų daina” („Kai, motule mano, / Prie ratelio-/Tai, lineli,/Čiutela čiutyta.“). Tautos tradicijos puikiai atsispindi kūrinyje „O tėviške...“. Ateinantys pirmieji žodžiai į namus („Sesers maldaknyge, elementoriau“), paprastų žmonių buitis („aprūkęs lempos stikle,/praplyšus kojine, rugių šlitie“). Nesibaimina Justinas