Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

Darbas:

Maironis

Nuo Birutės Kalno

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
Man krūtinę užliek savo šalta banga
Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!

Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!
Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsų
Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,
Nes per amžius plačių nenutildai bangų!

Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl, nežinau;
Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau
Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,
Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.

Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;
Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;
Paslapties neišduos savo veidu tamsiu
Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.

Eilėraščio analizė

Maironis mėgo Palangą ir lankydavosi joje beveik kiekvieną vasarą – nuo jaunystės iki pat žilos senatvės. Turtingam ir veikliam gyvenimui reikšti poetas dažnai panaudoja jūros įvaizdį:
O tik Baltijos vaizdas – jūros, išsisupusios ,, plačiai vakarų vilnimis”. Šis vaizdas toks ryškus ir sugestyvus, kad ir atrodo šiandien nuo Birutės kalno pro pušų viršūnes žvelgdami į banguojančius vandenis, girdėtume netylanti jūros ošimą, prisimintume Maironio posmus, kuriose jis taip taikliai yra pagavęs šio didingo reginio esmę.
Bet ar eilėraštyje iš tikrųjų svarbiausias dalykas jūros reginys? Tiesa skaitydami eilėraštį, tariamės matą audringus jūros plotus, girdį jos ,,paslaptingus balsus”, bet drauge suvokiame, kad eilėraštis į mus prabyla ne tiek gamtos, kiek žmogaus pasaulio vaizdu. Šio pasaulio turinį visų pirma, be abejo, sudaro gamtos jausmas. Tačiau ne reginio grožis ir didingumas pats savaime jaudina poetą, o tie vidiniai ryšiai, kuriuos jis junta tarp savęs ir gamtos. Tik čia nepažabotoje, gaivalingoje gamtoje, jis jaučiasi galįs duoti valią savo jausmams. Poeto jausmų turinys taip ir lieka tiksliau neapibrėžtas ir nekonkretizuotas. Gal tai pačių gyvenimo horizontų pasiilgimas, pajutus konfliktą su slopia ir slegiančia aplinka; gal nepasotinamo laimės ilgesio sukeltas skausmas; o gal kūrybinių jėgų pertekliaus jutimas, jėgų kurios dar nebylios kankinančiai ieško žodžio, išraiškos? Kaip ten būtų – mes žinome: tai kilnūs jausmai, rodą turtingą, dosnią prigimtį. Poetui rūpėjo išreikšti nerimstantį širdies gyvenimą, leisti suprasti visą jausmų sudėtingumą, prieštaringumą, kuris negali būti tiksliai nusakytas žodžiais, o tik įspėtas, nujaustas (,,Trokštu draugo arčiau : juo tikėti galiu; jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus”) Tiesa, eilėraštyje sukurtoje situacijoje mes matome poetą gilios vienatvės valandą: jis nesijaučia galįs patikėti savo

Komentarai

Paskelbtas Pagieza 3 metai 4 mėnesiai prieš
gal ir nieko bet man daugiau panasu i samprotaujamaji rasini.
kazkaip truko pabaigos, neradau pagrindinio probleminio klausimo, mazai meniniu priemoniu...

Paskelbtas ELENA 4 metai 3 mėnesiai prieš
pARASYTA GERAI,BET MAN TRJ NEPADEDA PARASYTI PACIAI ;(