Mikčiojimas

Šaliname mikčiojimą lengvai

„Mikčiojimas- kvailas mikčiotojo kalbėjimo įprotis, kalbėti su savo kalbos aparato stuporu. Kenksmingas įprotis negydomas! Jį, į normalų, keičia pats mikčiojantysis savarankiškomis, kryptingomis pastangomis.“ Snežko R. A.

Kiekvieno mikčiotojo gyvenime esminis klausimas: „Gydytis nuo mikčiojimo ar mokytis nuo mikčiojimo. . . mokytis kalbėti ar gydyti kalbėjimą?“

Atsakymas į šį klausymą, lems visą mikčiojančio žmogaus tolimesnį likimą. BUS jis NORMALIU ar niekada NEBUS NORMALIU. Mokytis ar gydytis nuo mikčiojimo? Aš padėsiu jums atsakyti į šį klausymą, kad jūs turėtumėte šansą pradėti naują, normalų pilnavertį gyvenimą. Kuris įmanomas, tik turint normalios pilnavertės kalbos pagrindą. Taigi, MOKYTIS AR GYDYTIS? BŪTI AR NEBŪTI NORMALIU ŽMOGUMI?

Spręskite patys ir paskui nieko nekaltinkite dėl savo likimo. Nes jūs patys pasirinkote!

Išmok kalbėti remiantis KALBOS ĮSTATYMAIS – tapk pilnaverčiu žmogumi! Trijų dienų kursai skirti savarankiškam mikčiojimo pašalinimui, logofobijos ir kitoms pilnaverčio bendravimo problemoms, vadovaujant Snežko R. A.

Aprašymas

Mokymo metodika – elementarūs kalbos įgūdžiai besiremiantys natūraliai – gamtiniais kalbos įstatymais. Trumpiausiais terminais visiškai pašalina mikčiotųjų įprotį kalbėti su savo kalbos aparato stuporu, absoliučiai, bet kurio mikčiotojo. Sukurta 1998 metais Snežko R. A.

Žmogus per nežinojimą, skubėjimą, neatidumą ar dėl kitų priežasčių pažeidžia kalbos įstatymus, rezultate turi neišvengiamą ir akimirksniu atsirandantį kalbos aparato bloką- stuporą. Mikčiojantysis nuo vaikystės įpranta pats blokuoti savo kalbos aparatą, netinkamai elgdamasis su juo. Gamtos įstatymų pažeidimas, neatleidžia nuo atsakomybės prieš jį. Tai absoliutus know how žmogaus pažinimo srityje. Žmogaus kalbos ir mąstymo vystymosi ir tobulėjimo srityje. Tai ne stebuklas, tai naujojo tūkstantmečio mokslas. Metodas remiasi Snežko R. A. atrastais natūraliai – gamtiniais kalbos, atminties ir dėmesio dėsningumais. Kol kas nežinomais šiuolaikiniam mokslui. Šitie dėsningumai aiškiai parodo mikčiojimo priežastis ( logofobijos, kalbėjimo baimės). Ir daugelių kitų ligų: šizofrenijos, streso, nutukimo, trumparegystės. Laikytų neišgydomomis šiuolaikinės medicinos, psichologijos ir logopedijos. Šių negalių priežastis paslėpta žmogaus atminties, dėmesio ir mąstymo sutrikimuose. Melagingai užprogramuota, nemokšiškai mokantis šizo-kodais (paklydimais), atmintis atveda žmogų į stuporą. Klaidingų įsitikinimų (šizo-įsitikinimų) pasekmėje turime netinkamą veiksmą (absurdišką, nemokšišką, neadekvatų), kuris savaime baigiasi kūno (kalbos aparato) stuporu- bloku. Jo paties nesąmoningai sukeltas stuporas gąsdina žmogų. Ir kaip pasekmė, gimsta chroniškas stresas ir įvairios depresijos. Pasirodė, kad mikčiojimas ne liga. Ir niekada tokia nebuvo. Kalbėjimas – tai įgūdis, formuojamas ir vystomas nuo pat gimimo. Nei vienas kūdikis negimsta su nacionalinės kalbos įgūdžiu. Rusiškoje šeimoje auklėjamas kinas niekada nekalbės kinietiškai, kol nepraeis specializuotų kinų kalbos apmokymų. Todėl visos, kalbos geno paieškos arba kalbos gydymo metodai – absoliutūs šiuolaikinių „mokslininkų“ kliedesiai. Įgūdis negydomas ir neperduodamas genais. Jis vystomas išimtinai SĄMONINGAI mokantis. Ir kuomet jis išvystytas klaidingai (arba staiga prarandamas), žmogus pradeda bijoti, labai bijoti kalbėti. Pradeda bijoti žodžių, kalbos dalių, bando bet kokia kaina pakeisti juos, bandydamas jų išvengti savo kalboje. Bet tai, daugeliu atvejų šnekamojoje situacijoje absoliučiai neįmanoma. Šitas beprasmis žodžių vengimas tik dar sustiprina stuporą, ir su juo surištą baimę. Toliau baimė paliečia žmones ir situacijas, kuriose išvengti „sudėtingų žodžių ir garsų“ absoliučiai neįmanoma. Baimė auga ir didėja kaip sniego gumulas, nes mikčiojantysis nesupranta, kad priežastis yra elementariame nemokėjime kalbėti, kad kovoti su stuporu absoliučiai beprasmiška, tuo labiau jį gydyti. Jis įsitikinęs, kad priežastis glūdi pažeistose smegenyse ir genuose. Gydytojai ir logopedai tik pritaria, įtvirtina ir nuolat maitina mikčiojančiuose šį klaidingą įsitikinimą. Bet tikroji realybė yra absoliučiai kitokia. Kalba – tai įgūdis, o įgūdis negali sirgti arba būti paveldimu. Todėl įgūdį neįmanoma išgydyti JOKIOMIS GYDYMO PRIEMONĖMIS. Tuo labiau, jo nebūvimą, kuris ir sukelia stuporo fenomeną. Įsivaizduokit gydytojus ir žiniuonius gydančius lengvo ir paprasto įgūdžio pas žmogų nebūvimą. Pavyzdžiui, nemokėjimą važinėti dviračiu. Arba kitokį kasdienį įprotį: nemokėjimą vaikščioti, nemokėjimą groti muzikos instrumentu, nemokėjimą piešti. Kalbėjimas – tai ĮGŪDIS, kurį žmogus vysto ir sąmoningai tobulina visą gyvenimą. Niekas negimsta su kalba. Ir niekas pats nepradeda kalbėti. Tik palaipsniui kopijuodamas (atsimindamas) aplinkinių suaugusiųjų kalbą.

Gyvūnų išaugintiems vaikams kalba neišsivystė. Tai moksliniai faktai. Kalbos mokomės nuo gimimo ir nuolat ją tobuliname iki pat mirties. Jeigu, bet kurį eruditą, logopedą arba gydytoją pasodinti į lėktuvą ir nuskraidinti į Afriką. Ir ką? Jis akimirksniu taps nebyliu! Visi jo kalbos įgūdžiai taps beverčia našta. Ir jam reikės iš naujo mokytis kalbos. Kaip kūdikiui nuo kūdikystės. Nejau kas nors, pradės jį gydyti nuo nemokėjimo šnekėti Afrikietiškai? Bet gydytojai ir logopedai, kažkodėl imasi gydyti kalbėjimą. Kalba – tai įgūdis. O įgūdis negali būti išgydytas jokiomis mokslui žinomomis priemonėmis: nei vaistais, nei operacija, nei fizioterapija, nei elektronika, nei įtaiga ar hipnoze, ir pan. Įgūdį galima vystyti tik praktiniais pratimais. Nuolatiniais, natūraliais ir paprastais. Mikčiojimas – tai įgūdžio kalbėti be užsikirtimų ir spazmų (stuporų) nebuvimas. O užsikirtimai ir stuporai – tai irgi įgūdis. Bet ne natūralus – patologiškas. Kuris nesąmoningai išsivystė, kažkokių gyvenimiškų situacijų veikiamas. Juk, nei pas vieną mikčiotoją gerklė netrūkčioja pati savaime. Be bandymo pradėti kalbėti. Tai yra, būtent pačio žmogaus valingos pastangos pradėti kalbėti garsiai ir sukelia stuporą. Faktiškai pats mikčiotojas savarankiškai sukelia gerklės trūkčiojimą. Ne gerklė trukčioja, mikčiojantysis trukčioja gerklę. Gydytojai ir logopedai mano, kad spazmai atsiranda savaime, nepriklausomai nuo mikčiotojo valios. Tai atviras mikčiojimo problemos nesupratimas. Todėl garantuoto rezultato nei viena gydymo metodika nedavė ir neduoda. Gydytojai ir logopedai iki šiol negali apsispręsti, kas konkrečiai sukelia mikčiojimą. Kokia jo pagrindinė priežastis. O priežastis paprasta – tai pats mikčiojantysis, jo nemokėjimas kalbėti. Būtent tas nemokėjimas ir sukelia tokį neįprastą fenomeną – nuosavos gerklės stuporą. Mikčiojantysis PATS SUKELIA SAVO GERKLĖS TRAUKULIUS. Šituos kalbos organų traukulius gydytojai ir pavadino mikčiojimu.

Gydytojai ir logopedai nesupranta, kad priežastis yra pačiame mikčiojančiame. Jo netaisyklingame ir nenatūraliame kalbėjimo įgūdyje. Jo nemokėjime elgtis su nuosavu kalbos aparatu. Todėl šneka apie kalbos gydymą, apie kalbos gydymo juridines garantijas. Tačiau kalba – įgūdis ir jis negali būti išgydytas. Tai absoliuti savaime akivaizdi tiesa, kurią gydytojai ir logopedai pražiopsojo. Todėl ir ieško mikčiojimo priežasties genuose, smegenyse, gimimo traumose ar strese. O reali priežastis paprasta, kaip pats paprastumas. Paprastas nemokėjimas kalbėti kaip visi. Nemokėjimas teisingai elgtis su savo kalbos aparatu – gamtiniu instrumentu. Panašiu į pučiamąją triūbą. Išmokti kalbėti ne sunkiau, nei išmokti groti trimitu. Netgi daug lengviau. Man reikia tik 3 dienų, kad išmokyčiau žmogų naudotis savo kalbos aparatu. Tai labai lengva, labai paprasta ir labai malonu. Geba kalbėti – tai geba teisingai ištarti sugalvotą garsą, garsų jungtis.

Aš, Snežko R.A., vienintelis pasaulyje kalbos mokytojas, duodu šimtaprocentinę garantiją visam gyvenimui, bet kuriam mikčiojančiajam pilnam, galutiniam kalbos normalizavimui. Gebą elgtis su savo paties kalbos aparatu. Galimybę juo be problemų naudotis, bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje. Taip pat gebą vystyti ir tobulinti savo kalbą. Kalbėti be užsikirtimų BET KURIA PASAULIO KALBA. KELIS KART GREIČIAU IR EFEKTYVIAU, net už normalų žmogų, besimokantį šiuolaikiniuose mokymo įstaigose. Kalba – tai įgūdis išgauti garsą iš savo paties kalbos aparato. Gydyti įgūdį ar jo nebūvimą pas žmogų – absurdas. Išeina, kad visos dabar egzistuojančios kalbos įgūdžio problemų GYDYMO metodikos negali būti efektyvios. Geriausiu atveju jos medikamentais laikinai stabdo smegenis ir psichiką, sukuria normalizavimosi iliuziją. Tačiau, dažnai preparatais atvirai pabloginama nervinė sistemą. Ir kaip pasekmė, pablogėja visa žmogaus sveikata. Ypatingai vaikų. Jokia GYDOMOJI metodika NEDUOS ŠIMTAPROCENTINĖS garantijos visam gyvenimui, nei vienas netradicinis žiniuonis taip pat.

Aš garantuoju absoliučiai. Tik per 3 dienas. Jūs IŠMOKSITE kalbėti LENGVAI IR PAPRASTAI, PATOGIAI IR KOMFORTIŠKAI. VISUR IR VISADA. VIENAM PAŠNEKOVUI AR BET KURIAI AUDITORIJAI. Savarankiškai vystyti ir tobulinti savo KALBOS ĮGŪDĮ, bet kuria pasaulio kalba. Iki profesionalios komunikacijos lygio! Gaukite neribotas bendravimo ir kilimo karjeroje galimybes. Prestižiniame darbe BŪTINAI REIKIA MOKĖTI KALBĖTI IR BENDRAUTI aukštu lygiu. Su mano pagalba jūsų išvystytas kalbėjimo įgūdis NIEKADA NEPASIMIRŠ. Kaip neįmanoma atsimokyti vairuoti mašinos, kartą išmokus tai daryti profesionaliai. Šitas SAVARANKIŠKAS MIKČIOJIMO ATSIKRATYMO STEBUKLAS, realybe tapo dėka genialios ir PAPRASTOS metodikos. Prieinamos įvaldyti ir kūdikiui ir senam, ir sergančiam epilepsija, ir žmogui turinčiam kaukolės/smegenų traumas. ABSOLIUČIAI BET KURIAM! Pakanka vien jūsų nuoširdaus noro IŠMOKTI KALBĖTI lengvai ir paprastai, patogiai ir komfortiškai.

Ieškodami pagalbos Internete, peržiūrėdami daugybę pasiūlymų siūlančių „GYDYTI MIKČIOJIMĄ“ PAGALVOKITE. Kaip siūlantys „kalbos gydymą“ išgydys jūsų kalbos įgūdį? Mikčiojimas – normalaus kalbėjimo įgūdžio nebuvimas. Jūsų nemokėjimas kalbėti be užsikirtimo ir pasikartojimo. Kaip jį galima išgydyti? Niekaip! Kalba – įgūdis, vystomas ir tobulinamas nuo gimimo. Tai akivaizdus faktas. Įgūdžio yra mokomasi, jis nėra gydomas. Ir įgijus įgūdį, toliau jis vystomas ir tobulinamas savarankiškai iki savo gyvenimo pabaigos. Aš padėsiu jums įgyti natūralų žmogiškosios kalbos įgūdį, lygiai tokį patį, kokį turi visi normalūs žmonės. Tačiau mikčiojantysis jo neturi. Po to jūs iš tikro pajusite save pilnaverčiais ir normaliais žmonėmis. Niekuo neišsiskiriančiais kalboje nuo aplinkinių žmonių. Galėsite lygus su lygiu bendrauti sociume. Be jokių apribojimų.

Dėmesio! Iš anksto susipažinkite su pavyzdine apmokymo programa PAPRASTIEMS IR NATŪRALIEMS kalbos įgūdžiams. Ko jums teks išmokti, kad visam laikui pamirštumėte nepaklusnios gerklės problemas.

Mokymo programa

Čia įvardyti kokie konkrečiai įgūdžiai jums būtini įgyti, mokantis paprastų kalbėjimo įgūdžių Snežko R. A. metodu, kad visur ir visada kalbėtumėte lengvai ir paprastai, patogiai ir komfortiškai. Metodo autorius jums garantuoja pilną ir galutinį jūsų kalbėjimo trūkumų pašalinimą visam likusiam gyvenimui. Galimybę toliau savarankiškai tobulinti ir vystyti kalbą iki bet kokio profesionalios komunikacijos lygio aplinkiniame sociume. Taigi, jūs praktiškai įgysite šiuos kalbos įgūdžius:

Apmokymo stuporas –tikėjimu paremta, vaikams į smegenis įrašyta aiškiai neadekvati informacija.

Mikčiojimą (stuporą) gali išsivystyti nekompetentingi dėstytojai, ir darželyje, ir mokykloje. Dažniausiai tai atsitinka lavinant skaitymo įgūdį. Žmogui yra įteigimą, kad jis turi per minutę perskaityti tam tikrą kiekį žodžių. Tačiau neatkreipia dėmesio į individo individualius smegenų ir atminties ypatumus. Vargu ar suaugęs žmogus be trukdžių galės raiškiai ir aiškiai garsiai ištarti daugiau kaip 60 žodžių, kurie sudaryti iš 5 – 7 garsų! Netikite – pabandykite. Bet tokias greitąsias užduotis duoda vaikams mokykloje. Grasina palikti antriems metams, viešai žemina, lygina jo greičio galimybes vienodai su visais. Tačiau, kiekvienas vaikas turi savo atminties apimtį. Mokytojo skatinamas, moksleivis bando kalbėti vis greičiau ir greičiau, nekreipdamas dėmesio į užsikirtimus. Ir palaipsniui pradeda vis dažniau užsikirsti. Nes galvoje nuolat sukamos nesavalaikės mintys: „Reikia greičiau, reikia kaip visi, aš ne toks, aš negaliu, . . ir kt,“. Atsilikėlio kompleksas yra pagrindinis potencialaus mikčiotojo simptomas. Noras būti pačiu greičiausiu, 100 procentų atvejų, atveda moksleivį prie stabilaus mikčiojimo. Sutrinka žmogaus kalbos raumenų greičio galimybės ribos. Nes, net suaugęs negali greitinti savo kalbos be ribos.

Kuo dažniau moksleivio galvoje sukasi greičio-rungtyninės mintys, tuo dažniau jis užsikerta. Ir kartą, per kažkokį atsakingą renginį, dėl per didelio jaudinimosi, kalba nusimuša. Čia visos priežastys susikerta ir sukelia stuporą – tai yra mikčiojimą. Stresas (parazitinės mintys), išorinis dirgiklis (x) ir iš anksto aiškiai neįvykdoma užduotis (nerealus kalbos greitis). Esant tuo pačiu metu šiems trims faktoriams gimsta naujai iškeptas mikčiojantysis. Šiuo atveju mikčiojantis pats konstatuoja savo diagnozę. Panašiai kaip medicinos universiteto pirmakursis studentas, pas save randa visas ligas, kurių simptomus jis SAVARANKIŠKAI mokosi. Kaip pasekmė – greičio stuporas, kuris reguliariai ir stabiliai pasireiškia (x) metu. Moksleivis – mikčiojantis išauga į suaugusį mikčiojantį. Anksčiau neįvykdoma greitakalbės užduotis, jau seniai tapo įvykdoma. Bet jis nesusimąsto apie tai, ir toliau greitina savo kalbą, peržengdamas realias greičio ribas. Ir senu įpročiu užsikerta situacijoje (x). Kurioje, jo manymu, kalba turi būti pati greičiausia. Net nebandydamas realiai suvokti, iš pat pradžių bergždžias ir bevertes pastangas greitinti; įvertinti savo galimybes blaiviai ir realiai, ir pakeisti savivertę. Tiems, kuriems gimsta „blaivi“ mintis, iš naujo savarankiškai įvertinti kalbos ir mentalinio modelio veikimą – patys nustoja mikčioti. Bet tokių, vienetai iš tūkstančių. Likusieji „išdidžiai neša“ vaikiškas baimes ir įpročius į suaugusiųjų gyvenimą be pakeitimų!

Lygiai taip, kaip aukščiau aprašyta blokuojanti informacija, mokantis, į vaiko smegenis įrašomos ir tokios blokuojančios nuostatos – programos:

– Kaip matom, taip ir rašom. Tarsi raidės griežtai atitinka garsus rusų kalboje.

– Priebalsiniai garsai nesitempia.

– Minkštasis ženklas negirdimas.

– Я, Е, Ю, Ё, И – raidės tariamos vienu balsiniu garsu, nors realybėje, tai dviejų garsų sąskambis.

– Kuo greičiau kalbam, tuo daugiau pašnekovas gauna informacijos.

– Skaityti reikia greičiau, kad daugiau suprastum ir žinotum. Skaityti ir kalbėti greičiau už visus yra prestižo reikalas.

– Reikia be kalbų tikėti dėstytoju ir neuždavinėti nereikalingų klausymų.

– Jeigu nesigauna, reikia užsispyrusiai tęsti toliau ir neuždavinėti papildomų klausimų ir neabejoti dėstytojo objektyvumu.

. . . ir daugelis kitų blokuojančių (melagingų) nuostatų, žalojančių vaikų smegenis ir psichiką. Būtinai sukeliantys stuporą. Visų jų man čia neišvardinti.

4 pavyzdys (įtaigos stuporas)

Įtaigos stuporas – stuporą sukelia bandymas atlikti neįvykdomą terapeuto įsakymą. Šitas stuporas išsivysto ir sustiprėja, gydant mikčiojimą pas logopedus ir gydytojus, kurie nesupranta, kad kalba – įgūdis. Ir todėl negali būti išgydytas neadekvačiais pratimais, neva vystančiais ir treniruojančiais kalbą. Šitie pratimai sudvejina dėmesio fokusavimą, tuo pačiu, atitraukia žmogų nuo jo audialinės atminties. Šitas atitraukimas akimirksniu sukelia stuporą, kuris, sustiprintomis treniruotėmis sustiprinamas, dar labiau atitraukdamas dėmesį nuo žmogaus kalbos šaltinio – audialinės atminties. „Treniruojantys kalbą“ pratimai, faktiškai išblaško dėmesį, iššaukia užsikirtimą, silpnaprotystę, bevališkumą ir neviltį.

Štai kai kurios, plačiai paplitusios blokuojančios terapeuto įtaigos, sustiprinančios ir generuojančios stuporą:

– Kalbėk sulietai, nedaryk pauzių.

– Kalbėk, mintyse įsivaizduodamas užrašytus žodžius.

– Sek kvėpavimą, diafragmą.

– Sek kalbos greitį, kalbėk lėčiau.

– Tu turi daug ir užsispyrusiai treniruotis, kad kalbėtum kaip visi.

– Reikia temti garsus, kalbėti dainuojant, mušti ritmą.

– Kalbos metu sek pašnekovą.

– Nebijok pašnekovo, susiimk, giliau įkvėpk, atsipalaiduok, nusiramink.

Yra tūkstančiai kitų „x”, čia neišvardintų. Kiekvienas mikčiojantysis turi savo nepakartojamą ir vienintelę mikčiojimo istoriją – faktorių „x”. Tačiau stuporas visiems vienodas. Ir būtent jis sukelia visų rūšių mikčiojimą ir su juo surištą baimę. Nesiruošiu nieko įtikinėti, gadinti popierių ir laiką. Ir to visiškai nereikia, nes šalinimo proceso esmė niekaip nesusijusi su „x” ir jūsų mikčiojimo istorija. Mano metodas pašalina absoliučiai bet kokio tipo mikčiojimą, pašalinant stuporą. Nepriklausomai nuo jo pradžios, vystymosi ir eigos! Paprasčiausiai patikrinkite patys ir įsitikinsite. Mano šūkis: „Mažiau kalbų – daugiau darbų“. Mano sukurtas stuporo šalinimo metodas vienintelis realus. Nes kiti metodai gydo „x”, o „x” visiškai nesvarbus – tai tolima stuporo pasekmė. Mikčiojime, koks be būtų „x”, svarbiausias nekintantis ir nuolatinis – stuporas. Bet koks „x” remiasi stuporu. Be jo jis išnyksta panašiai, kaip sniegas be minusinės temperatūros. O stuporą gydyti tradiciniu būdų, absoliučiai neįmanomą! Galima išmokti nesukelti jo savo kalbos aparate. Ir padaryti tai lengvai ir paprastai, įsisavinus mano pilnos normalizacijos metodą.

(Draudžiama cituoti ir skelbti Internete, bet kokias ištraukas iš Snežko R. A. knygų, šito straipsnio, be nuorodos į autoriaus puslapį http://zaikanie-forum.ru.)