Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Dhyan)

Darbas:

įvertinti savo galimybes blaiviai ir realiai, ir pakeisti savivertę. Tiems, kuriems gimsta „blaivi“ mintis, iš naujo savarankiškai įvertinti kalbos ir mentalinio modelio veikimą – patys nustoja mikčioti. Bet tokių, vienetai iš tūkstančių. Likusieji „išdidžiai neša“ vaikiškas baimes ir įpročius į suaugusiųjų gyvenimą be pakeitimų!
Lygiai taip, kaip aukščiau aprašyta blokuojanti informacija, mokantis, į vaiko smegenis įrašomos ir tokios blokuojančios nuostatos – programos:
- Kaip matom, taip ir rašom. Tarsi raidės griežtai atitinka garsus rusų kalboje.
- Priebalsiniai garsai nesitempia.
- Minkštasis ženklas negirdimas.
- Я, Е, Ю, Ё, И – raidės tariamos vienu balsiniu garsu, nors realybėje, tai dviejų garsų sąskambis.
- Kuo greičiau kalbam, tuo daugiau pašnekovas gauna informacijos.
- Skaityti reikia greičiau, kad daugiau suprastum ir žinotum. Skaityti ir kalbėti greičiau už visus yra prestižo reikalas.
- Reikia be kalbų tikėti dėstytoju ir neuždavinėti nereikalingų klausymų.
- Jeigu nesigauna, reikia užsispyrusiai tęsti toliau ir neuždavinėti papildomų klausimų ir neabejoti dėstytojo objektyvumu.
. . . ir daugelis kitų blokuojančių (melagingų) nuostatų, žalojančių vaikų smegenis ir psichiką. Būtinai sukeliantys stuporą. Visų jų man čia neišvardinti.

4 pavyzdys (įtaigos stuporas)

Įtaigos stuporas – stuporą sukelia

bandymas atlikti neįvykdomą terapeuto įsakymą. Šitas stuporas išsivysto ir sustiprėja, gydant mikčiojimą pas logopedus ir gydytojus, kurie nesupranta, kad kalba – įgūdis. Ir todėl negali būti išgydytas neadekvačiais pratimais, neva vystančiais ir treniruojančiais kalbą. Šitie pratimai sudvejina dėmesio fokusavimą, tuo pačiu, atitraukia žmogų nuo jo audialinės atminties. Šitas atitraukimas akimirksniu sukelia stuporą, kuris, sustiprintomis treniruotėmis sustiprinamas, dar labiau atitraukdamas dėmesį nuo žmogaus kalbos šaltinio – audialinės atminties. „Treniruojantys kalbą“ pratimai, faktiškai išblaško dėmesį, iššaukia užsikirtimą, silpnaprotystę, bevališkumą ir neviltį.
Štai kai kurios, plačiai paplitusios blokuojančios terapeuto įtaigos, sustiprinančios ir generuojančios stuporą:
- Kalbėk sulietai, nedaryk pauzių.
- Kalbėk, mintyse įsivaizduodamas užrašytus žodžius.
- Sek kvėpavimą, diafragmą.
- Sek kalbos greitį, kalbėk lėčiau.
- Tu turi daug ir užsispyrusiai treniruotis, kad kalbėtum kaip visi.
- Reikia temti garsus, kalbėti dainuojant, mušti ritmą.
- Kalbos metu sek pašnekovą.
- Nebijok pašnekovo, susiimk, giliau įkvėpk, atsipalaiduok, nusiramink.

Yra tūkstančiai kitų „x”, čia neišvardintų. Kiekvienas mikčiojantysis turi savo nepakartojamą ir vienintelę mikčiojimo istoriją – faktorių „x”. Tačiau stuporas visiems vienodas. Ir būtent jis sukelia visų rūšių mikčiojimą ir su juo surištą baimę. Nesiruošiu nieko įtikinėti, gadinti popierių ir laiką. Ir to visiškai nereikia, nes šalinimo proceso esmė niekaip nesusijusi su „x” ir jūsų mikčiojimo istorija. Mano metodas pašalina absoliučiai bet kokio tipo mikčiojimą, pašalinant stuporą. Nepriklausomai nuo jo pradžios, vystymosi ir eigos! Paprasčiausiai patikrinkite patys ir įsitikinsite. Mano šūkis: „Mažiau kalbų – daugiau darbų“. Mano sukurtas stuporo šalinimo metodas vienintelis realus. Nes kiti metodai gydo „x”, o „x” visiškai nesvarbus – tai tolima stuporo pasekmė. Mikčiojime, koks be būtų „x”, svarbiausias nekintantis ir nuolatinis – stuporas. Bet koks „x” remiasi stuporu. Be jo jis išnyksta panašiai, kaip sniegas be minusinės temperatūros. O stuporą gydyti tradiciniu būdų, absoliučiai neįmanomą! Galima išmokti nesukelti jo savo kalbos aparate. Ir padaryti tai lengvai ir paprastai, įsisavinus mano pilnos normalizacijos metodą.
(Draudžiama cituoti ir skelbti Internete, bet kokias ištraukas iš Snežko R. A. knygų, šito straipsnio, be nuorodos į autoriaus puslapį http://zaikanie-for