Komentarai (0)

(Darbą įkėlė urtycka)

Parsisiųsti darbą:Zip

Aprašymas:

Darbas:

Untitled

Maironis (1862-1932)

Poeto svarbumas. Maironis savo kūryboje sujungė etninės lietuvių kultūros (žemdirbių patirties, liaudies kūrybos) ir europinės (krikščioniškosios kultūros) tradicijas, nutiesė tiltą tarp praeities ir savo laiko -19 amžiaus pabaigos ir 20 amžiaus pradžios. Maironio kūryba padėjo formuotis lietuvių tautinei savimonei, skatino laisvės, nepriklausomybės siekius. 100-ųjų Maironio gimimo metinių minėjime poetas V. Mykolaitis-Putinas sakė:“ Mes žinome daug didesnių poetų už Maironį, tačiau Maironis mums kažkas daugiau negu jie. Ne savo raštų gausumu, ne tematikos svarumu, ne poetiniu artizmu, o lietuviško žodžio galia ir poveikiu mūsų sąmonei,- žodžio, padėjusio mums rasti save, apsispręsti ir visą amžių pasilikti su savo kraštu, su savo tauta“.

Maironio talentas universalus, daug apimantis: jungiantis lyrinį eilėraštį, dainą, poemą, istorinę dramą, vertimus ir apmąstymus apie istoriją ir literatūrą. Maironis reiškėsi kaip poetas, kaip istorikas ir kaip politikas. Rinkinys “Pavasario balsai“ yra svarbiausia knyga lietuvių lyrikos istorijoje, jos pasirodymo metai-1895- reikšminga data.

Maironis siekė kūryboje suimti visą Lietuvos patirtį. Iš jo eilėraščių galima atkurti Lietuvos laiką - nuo mito iki istorijos. Eilėraščiuose „Lietuvis ir giria“. „Uosis ir žmogus“ įprasmintas archajinis žmogaus ir medžio ryšys, žmogaus ir medžio sugretinimas. Vėliau atrastume mitinius ( labai senus, kuriais nors požiūriais besikartojančius) vaizdinius, atskleistus baladėje „Jūratė ir Kastytis“. Praeitis herojiška- tai būdinga romantizmui. Dabartis problematiška

ir skaudi. Pvz., eilėraštyje „Skausmo balsas“ atsiskleidžia skaudus poeto santykis su nepriklausoma Lietuva.

Maironis- etapinis poetas, nes nuo jo galima žvelgti atgal - į Baranauską, Daukantą. Maironis yra perkūręs jų motyvus, sustiprinęs tradiciją. Galima žvelgti ir į priekį - į V. Mykolaitį-Putiną, Justiną Marcinkevičių. Iš Maironio matyti ryšys su rusų literatūra (A. Puškinu, M. Lermontovu, F. Tiutčevu), su lenkų (A. Mickevičiumi, J. Kraševskiu), su vokiečių - pir­miausia su J. V. Gėte. Svarbiausio Gėtės veikalo „Fausto" - atgarsis jaučiamas Maironio librete „Kame išganymas", taip pat ir atskiruose eilėraščiuose. Literatūros tyrėjas Donatas Sauka yra sakęs, kad „už „Pavasario balsų" plyti visas pasaulinės literatūros vandenynas". Tai reiškia, kad lietuvių literatūra jau gali iš to vandenyno pasisemti ir pati į jį įtekėti.

Poeto svarbą labiausiai lemia kūrybos meniškumo lygis ir ke­liamų problemų gilumas, platumas, ryšiai su kitomis kultūromis, poveikis tolesnei literatūros raidai.

2. BIOGRAFIJOS DUOMENYS. Jonas Mačiulis, pasirinkęs Maironio vardą (atrodo, kad pagal netoliese buvusį Maironių kaimą), gimė 1862 metų lapkričio 2 dieną laisvų ir iniciatyvių ūkininkų šeimoje Pasandravyje, Betygalos parapijoje (Raseinių krašte). Dubysa - vie­na svarbiųjų lietuvių upių - tarsi istorinio ir kultūrinio šio krašto gyvybingumo arterija. Su Dubysos apylinkėmis susijusi Palemono legenda. Nuo XIII a. čia vyko kruvini mūšiai su kryžiuočiais. Sandrava, upelis, prie kurio gimė Maironis, - dešinysis Luknės - Duby­sos intakas. Betygala yra prie pat Dubysos, prie mažyčio Vieversos upelio. Minima jau XIII a. Mindaugo dokumentuose. 1592-1600 m. Betygalos klebonu buvo kanauninkas Mikalojus Daukša, vienas lie­tuvių raštijos pradininkų.

Betygalos piliakalnis ir Dubysos slėnis su aukštais šlaitais - pa­grindiniai Maironio gimtinės ženklai. Maži upeliai (Sandrava, Vieversa, Lelykas) savitai išraizgo šio krašto žemę, miškingą ir kalvotą. Poemoje „Jaunoji Lietuva" Maironis tiesiogiai kalba apie gimtinę:

Malonios ir puikios pakalnės Dubysos,

Išpintos žemčiūgų vainikais margais!

Šalis, kur užaugau!

Krašto vaizdas veikia žmogų, ypač jautresnės prigimties. Maironis nepaprastai mėgo Dubysą, jos atkrančius. Vandens tekėjimas, banga­vimas kelia minčių, skatina lyginti įvairius reiškinius. Teka vanduo, eina laikas. Į tą patį vandenį negalima įbristi du kartus - vanduo jau kitas. Ir lietuvių kalboje su vandeniu sukurta daug perkeltinės reikšmės junginių (frazeologizmų): daug vandens nutekėjo (praėjo daug laiko), gyvasis vanduo (stebuklingą galią turįs), kaip į vandenį įkristi (dingti).

Netoli Betygalos įsikūręs Ugionių bažnytkaimis. Ugionių vardas sietas su senosios lietuvių tikybos laikais degusia amžinąja ugnimi. Iš Dubysos krantų trykšta ne vienas šaltinis, laikytas stebuklingu, turinčiu gydomosios galios. „Dubysos atkrančiai žali" yra Maironio gamtojautos centras, jungiantis tekantį vandenį ir krantų pakilumą, aukštumą.

Nuo