Darbas:
Sruogos poezijos rinkiniai, taip pat ir lietuvių avangardistų manifestinis leidinys „Keturių vėjų pranašas". Visa ši kūryba greit buvo pripažinta, tapo klasikine, o Savickio noveles pasitiko geriausiu atveju atsargios, o kartais ir gana piktos recenzijos. Antai žymus katalikiškos pasaulėžiūros kritikas Adomas Jakštas-Dambrauskas rašė:Dėl ko „Sonetai"? Dėl ko „Šventadienio"? <...> Kur kas labiau pritiktų šie autoriaus rašiniai pavadinti „Dekadento sapaliojimai".
Tokie vertinimai rodė, kad tuometiniam Lietuvos skaitytojui Savickio kūriniai buvo visiškai neįprasti, palyginti su tradicine neoromantine arba realistine literatūra, ir pagal šį poveikį artima avangardizmui. O keliais dešimtmečiais vėliau Savickio proza, jau tradicinės lietuvių literatūros nenaudai, buvo lyginama su „milžinišku medžiu neaiškios ir gana skurdžios augmenijos plotuose", „lengva naujosios architektūros linija liūdnoje miestelio
Nuo tradicinės lietuvių prozos Savickio novelės skiriasi jau tematika - jose neretai rašoma apie tolimų šalių miestus, uostus, kurortus, o jeigu prabylama apie lietuvišką sodžių, tai kalbantysis dažniausiai esti jam svetimas - miestietis, menininkas ar aristokratas. Labiausiai nuo tradicijos Savickio proza skiriasi trimis bruožais: pasakojimo sandara, žmogaus būties samprata ir stiliumi.
Savickio prozoje nėra klasikinei realistinei prozai būdingo visažinio pasakotojo, kuris aiškiai įvertintų vaizduojamus įvykius, sukurtų vienaprasmę tikrovės interpretaciją. Savickio pasakotojas yra labai arti personažo, jo ir veikėjo požiūris bei mintys neretai susipina; pasakojimo perspektyva ( nutolęs taškas, iš kurio kas nors stebima, vaizduojama) dažnai ir netikėtai kaitaliojasi.
Savickio kūrybai būdingas skeptiškas ( kritiškas, abejojantis, nepatiklus), kartais net pesimistinis požiūris į žmogaus prigimtį ir jo būtį. Rašytojo personažai - viduje susidvejinę, veikiami nenuspėjamų instinktų, aistrų, jų likimas įnoringas, linkęs žaisti su žmogumi, apvilti jo lūkesčius. Žmogaus būtis Savickio kūryboje atsiskleidžia kaip nepažini, grėsminga. Tai būdinga to meto ir kiek vėlesnei Europos „aukštojo modernizmo" literatūrai (Franco Kafkos, Albero Kamiu kūriniai). Antra vertus, Savickio proza tikrai nėra niūri. Lemties grimasas, prigimties išdaigas joje atsveria šilti žmogiški ryšiai (tėvų ir vaikų, vienas kitą suradusių mylimųjų), aukštieji grožio, meno, kultūros idealai. Rašytojo pasaulėvaizdis artimas stoicizmui ( antikos filosofijos srovė, pagrįsta savitvardos, pusiausvyros nepastovios lemties akivaizdoje
Komentarai